O šurmuliuoti buvo ko: vyko paskutiniai techninės aparatūros suderinimai, nedidelėse patalpose visiems norėjosi pamatyti ant sienų iškabintus vizualinius eilėraščius (tada dar nežinojome, kieno). Gardžiai kvepėjo kava ir arbata.
Prašė eilių apie Dievą
Kas atėjo į pirmąjį audiovizualinės poezijos festivalį? Galėjo visi. O buvo keletas vietinių gyventojų, menininkai, dalyvaujantys projektuose ir menininkai, atėję pažiūrėti kolegų. Taip pat draugai, artimieji ir mėgstantys audiovizualinius menus.
Visi dairėsi, kur prisėsti: ant geležinių spyruoklinių lovų (kaip smagu buvo mosuoti kojomis!) arba tiesiog ant pagalvėlių, padėtų ant žemės. Ypatingas pasiūlymas: kiekvienas pagalvėlę galėjo įsigyti aukodamas simbolinę sumą į aukų dėžutę.
Tvyrojo nepaprasta atmosfera. Šalia kalbėjosi poetas ir Vasaros gyventojas.
„Parašyk ką nors apie Dievo gailestingumą“, – paprašė senukas. „Reiktų“, – jam pritarė poetas.
Grojo birbyne ir liežuviais
Ir štai festivalio siela Gabrielė Labanauskaitė pristatė poeto Mindaugo Švėgždos parodą „Vizualiniai eilėraščiai-paveikslai“. Atskiroje salėje buvo galima juos apžiūrėti viso renginio metu. „Tai gal ir einam“, – paragino autorius, ir visi sugužėjo į nedidelę salę.
O paskui visi išgirdo paslaptingus garsus. Scenoje pripildytas paslaptingo ošimo prasidėjo ritualinis projektas „O“, kurį pristatė PB8 ir K984. Girdėjosi ūkimas, tankus kvėpavimas, kaukimas... Tikrai paslaptinga. Net šiurpuliukai po kūną bėgiojo. Sunku buvo atskirti technikos ir žmogaus skleidžiamus garsus.
Specialų skafandrą ant galvos užsimaukšlinęs Ramūnas Jaras grojo tradiciniu lietuvių instrumentu – birbyne. Vėliau – dviem pučiamaisiais instrumentais iš karto. Dar vėliau jis skaitė savo eiles. „Čia nebeįdomu“, – sustojo autorius ir atsivertė kitą lapą.
„Po klasikinio liaudies instrumento – birbynės – skambės klasikinis kalbėjimo instrumentas – liežuvis“, – paskelbė kun. Skaidrius Kandratavičius. Jo eilių skaitymas sužavėjo ne vieną. Taip savo eiles galėtų skaityti turbūt tik pats autorius. Nepakartojama.
Retorinis klausimas ant veidrodžio
Ant sienų sukabinti tekstai staiga atgijo. Savo vizualinius eilėraščius skubėjo pristatyti Benediktas Januševičius.
Po pristatymo ėjo projektas „Nėra vandens“: keturi menininkai choru skaitė eiles. Žaismingai. Darniai. Netikėtai. Labai šauniai. Paklaustas, kaip tokį skaitymą būtų galima pavadinti, B. Januševičius atsakė: „Ai, koks skirtumas“.
Menininkas Benas Šarka buvo pasveikintas įstojęs į poetų gretas, ir festivalyje buvo parodytas jo bei Edmos Lukmino bendras projektas „Vyno naktys kaip laivas“.
Lino Kranausko eilėraščių parodos „Paciento No7 Atvirutės“ reikėjo ieškoti. Kūriniai buvo paslėpti atskiroje erdvėje. Vieną kūrinį radau labai netikėtai: ant veidrodžio buvo parašyta: „Ar kada matei normalų žmogų? Ir kaip jis tau?“ Ir nieko, pagalvojau. Jutau šviežių dažų kvapą...
Menas be ribų
Pagrindinėje salėje vėl pasigirdo muzika. Organizatorė žiūrovus pakvietė pamatyti Virginijaus Malčiaus audiovizualinių eilėraščių retrospektyvą. Iš šešių kūrinių labai įstrigo „ištįsusi žuvis“ pagal G. Labanauskaitės eiles. Vienas kitą keitė ramūs, mąslūs, tykūs, užburiantys vaizdai. Girdėjosi jauki muzika. Norėjosi, kad tai nesibaigtų...
Gausų žiūrovų būrį surinko projekto „Sintezija“ kūrinių peržiūros pirma dalis. Antrąją galima išvysti šeštadienį.
„Sintezija prasidėjo, kai mūsų dar nebuvo. Šiame projekte ribų nėra ne tik tarp valstybių, bet taip pat ir tarp meno“, – apie projektą kalbėjo jaunas poetas Julius Žėkas.
„Sintezijoje“ yra apie 50 menininkų. Penktadienio vakarą pasirodė penki. Scenoje jie sukūrė tobulą harmoniją: čia derėjo viskas – ir muzika, ir garsai, ir skaitomi žodžiai. Viena papildė kita. „Bus malonu ir akims, ir ausims“, – pažadėjo menininkai. Taip ir buvo.
O kur dar festivalyje pasirodžiusios italų videopoezijos pionierės, svečių iš Ukrainos darbai...
Visko neišvardinsi. Bet festivalis dar tęsiasi ir šeštadienį – suspėtumėte pamatyti ir pajustį tą nepaprastą atmosferą, kurią sukūrė ir audiovizualinė šventė, ir ta paslaptinga erdvė, kurioje viskas vyksta.