Molio šeimos gimimas
Jau dešimti metai į ežero bendravardį kaimą, keramikų Birutės ir Viliaus Šeškauskų sodybos inkilą suskrenda kita – molio brolių ir seserų – šeimyna. Kaip senolių laikais už ilgo stalo susėdanti pietų, vaikiškai kleganti prie degimo krosnies, iki aušros užsibūvanti prie laužo ar romantiškai besiteškenanti ežero bangose žvaigždėms suspindus.
Iš pradžių, iš Panevėžio persikėlę į molėtiškį kraštą, Šeškauskai vertėsi keramika. Bet stiebėsi du sūnūs ir tiek pat dukrų, ir keramikos dirbtuvės, buvusi asmeninės kūrybos erdvuma, tarsi prašėsi užpildoma trokštančiais įminti juodosios keramikos paslaptis. Taip į pirmąjį seminarą susirinko tautodailininkai ir profesionalai iš įvairiausių šalies kampelių.
B. Šeškauskienė buvo seminaro kuratorė, o netrukus pedagogikos mokslus baigusi ir gimtinėn sugrįžusi dukra Lina ėmė burti jaunųjų keramikų grupę. Bet prieš dvejus metus abi – mamos ir dukros – grupės susijungė į vieną. Taip gyviau pasklinda patirtis: vyresniokai moko profesionalumo, o jaunimas anuosius stebina fantazijos proveržiais.
Kad šitoji molio šeimyna per visą dešimtmetį nesubyrės į skyrybų šukes, vargu tikėjo ir patys šeimininkai. Bet molis įklampino, krosnies kaitra sutelkė, ilgesys užbūrė sugrįžti. Seminarai išaugo iki tarptautinio lygio, o molio šeimynos senbuviai kasmet į savąjį pulkelį vis priima naujokus: moksleivius, studentus, kitų menų profesionalus ar keramikus iš svetur. Į šiemetinį, jubiliejinį, atvyko net kelios tapytojos profesionalės, panūdusios tapybos technika dekoruoti molį.
O kad akys nepailstų nuo juodumos, seminaristai ėmėsi kitų keramikos subtilybių. Skirmantas ir Džiugas Petraičiai pastatė aukštakrosnę akmens masės dirbiniams išdegti ir dar vieną – raugo technika molinukams raibinti.
Jausmų moteriškieji įspaudai
Kas tik negimė iš molio, delnais sušildyto, per tuosius metus, nes kiekvienas seminaras turėjo savo temą. Dešimtajame susitelkta ties amžinąja – meilės. Atrodo, molis sugėrė visa, ką geba išspinduliuoti jausmas: glotnumą, nemarumą, subtilumą ir erotiką.
Meilę ne tik žmogui, bet ir Kūrėjui, gamtai. Seminaro vadovės Birutės lipdytinė vaza Gausybės rago formos, gal šitaip moteris iškalbėjo šeimos tvarumo simbolį, o vyras Vilius prie savosios gal net neskaičiuodamas priglaudė šešias rato formos puošybos detales, tarsi primindamas, jog jų šešeto gyvenimai sukasi apie sutelktumo ašį.
Jau juokaujama, kad prie Bebrusų baigia išaugti Šeškauskynė: čia namą susirentė vyriausiasis sūnus Andrius ir ištekėjusi Lina Dienienė su vyru Karoliu naujame medinuke įsikūrė. Žvalgosi ir dvyniai Rūta su Kęstučiu. Pernai Rūta tokią pūstašonę vazą lipdė, prisibijodama, kad krosnyje nesukežtų. O jau anūkus auginančios keramikės, žvilgčiodamos jaunamartės pusėn, būsimus motinystės kontūrus įžiūrėjo. Ir šiemet žolėje tarp molinukų pirmuosius žingsnelius derino Vekerotų pirmagimė – vos devynių mėnesių Austėja. Šiemet moterų žvilgsnių žiežirbos glostė Linos judpuodį, formos išraiška panašų į sesers pernykštį.
Gal dar vienas gyvas molinukas kitąmet atriedės ežero pakrante. Nepėsčios ir žaviosios molio šeimynos močiutės. Dailės mokytoja–ekspertė Genė Vaičikauskienė iš Kupiškio rajono, Subačiaus gimnazijos, pirmąkart į seminarą atvykusi, pasirodė vos mėnesio anūkėlę, o dabar jau džiaugiasi ūgtelėjusiomis dviem, besidairančiomis į močiutės pomėgį. Šiuosyk ji savajam juodosios keramikos kūriny suplakė meilės šėlsmo bangas, o drauge su Skirmantu Petraičiu iš raugo technika išmargintų sukrovė ... bendrą lizdą. Skirmantas prilipdė įspūdingų kiaušinių, o Genė „prasikalusiuose“ pritupdė plačiasnapių paukštyčių.
Anykštietė muziejininkė Skaidrė Račkaitytė, savo jaunylį Jonuką atsiveždavusi nuo šešerių metukų, visiškai įklampino. Kantrus, paslaugus, visų mylimas nestokoja fantazijos ir šiemet su mama parengė bendrą ekspoziciją. Joną įkvėpė afrikietiška tema ir jis nulipdė įsimylėjusio afrikiečio biustą, o mamą – pirmykštė senovė. Skaidrė savąsias lėkštes išmargino kaligrafiškais piešiniais – veikiausiai šitaip, nemokėdami kalbėti, pieštinėmis figūromis senovės žmonės „rašydavo“ meilės laiškelius.
Panevėžietė Deimantė Skurdenienė, kūrusi drauge su savo atžalėlėmis Egle ir Emiliu, savaip pakartojo prarastojo biblinio rojaus temą. Pati tolimiausia viešnelė Rūta Mockutė iš JAV, jau šių laikų emigrantų dukra, savąjį lipdinį puošė stiklo šukelėmis, kurios tarsi priminė Tėvynės meilės duženas po platųjį pasaulį išsibarsčiusių josios vaikų.
Vaikučius menų mokanti Irina Vervaj iš Kaliningrado srities kuria tikroviškus gamtos atspindžius: ant josios lėkštės su plaštakės reljefiniu atspindžiu pasižvalgyti nutūpė margaspalvis drugys. O tapytoja profesionalė Aistė Gabrielė Černiūtė rinkosi santūrią sakrališkąją temą. Jos altorėliai su šventųjų veidų įspaudais – dangiškosios meilės miniatiūros, kurias tarsi sergintį nuo bėdų talismaną maga į kelią susiruošus pasiimti.
Net 15 autorinių tapybos parodų autorė, trijų atžalų mama, VDA Monumentaliosios dailės ir scenografijos katedros docentė Živilė Jasutytė, papirkusi nuoširdumu, noriai matavosi savo sukurtą meilės karūną, išpuoštą miniatiūrinėmis žmonių, įsiminusių savaisiais jausmais, figūrėlėmis. Ir vis dailino dvi tauraus subtilumo taures – šiltą, išjaustą, žemės ir ugnies jungties pakrovos dovaną savo tėveliams, švęsiantiems Auksines vestuves. Filologė Ieva Klimavičiūtė buvo filologiškai lyriška – nulipdžiusi vazą su daugeliu veidų tarsi atkartojo poeto eilutę apie meilę su tūkstančiais vardų.
Ir vyriškieji
O vyrai apie jausmus kalbėjo santūriai, ironiškai ir erotiškai. Džiugas Petraitis iš Merkinės buvo subtiliausias. Jo meilės išaugintas meilės medis, sunertas iš 100 keraminių dviejų spalvų žiedų, tarsi paliudijo, kad jausmų pasaulis dryžuotas, kaip ir pats gyvenimas.
Dar ironiškiau (argi meilė būna be dyglių) į tai pažvelgė Džiugo tėtis Skirmantas, sukūręs raibašonių vazonėlių kolekciją mylimai moteriai, kolekcionuojančiai kaktusus. Puodžių karalius iš Leliūnų Vytautas Valiušis, nužiedęs išlakaus stoto žvakides ir, pasak jo, „cipcikų“ – krūties formos statulėlių, tikino norėjęs sujungti vyriškąjį ir moteriškąjį pradus. Robertas Kavoliukas iš Vilniaus savo fantazijos išraiška paliudijo, kaip mes – vyrai ir moterys – skirtingi.
Juk užvertusios galvą į dangų, ganydamos debesis, regime juose putlučių kūdikių ar angelų kontūrus, o, vyrai, pasirodo, ir tenai įžvelgia moteriškąsias formas. Roberto debesų – krūtų pano su vos juntama erotikos doze savaip perteikia jausmų temą. Ir tarsi apibendrindamas Bebrusų išskirtinę dvasią, jis dar sukūrė ne mažiau išraiškingą debesų – akių kompoziciją „Labas, puikus dangau, virš puikaus ežero“.
Kiekvienoje vis kitoks žvilgsnis: Aušrinės, rudenin nusklendusio klevo lapo, paukščio, žvėries, saulės, pievos sklandytojo laumžirgio – visa, kuo būva persmelktos dienos ir naktys šitoj įklampinančioj molio stotelėj.