Keliaujantis teatras
Pirmieji Kauno dramos teatro mirties simptomai nuliūdino teatro visuomenę. Išeinančio techninio personalo ir neįvertintų garsių aktorių išskėstomis rankomis laukia televizijos, už trigubai didesnį honorarą juos su malonumu pasikviestų vestuvininkai ar pramogų organizatoriai. „Jau pasiekėme dugną“, – taip spalio pradžioje kalbėjo Kauno aktoriai.
Klaipėdos dramos teatrą taip pat ištiko kauniečių likimas. Sausio mėnesį pradėta aktorių namų rekonstrukcija suparalyžiavo teatro veiklą: iš penkių tūkstančių kvadratinių metrų patalpos repeticijos persikėlė šimtąkart mažesnę bibliotekos erdvę, o spektakliai rodomi ten, kur juos priima. „Labai padeda Žvejų rūmai ir Klaipėdos muzikinis teatras. Daug gastroliuojame po visą Lietuvą“, - teigia benamio teatro vadovas Gediminas Pranckūnas.
Nors teatrą palieka techninis personalas, o dėl rekonstrukcijos buvo atsisakyta penkių spektaklių - žiūrovų dar laukia dvi naujos pjesės tomis pačiomis mažomis kainomis. „Tiems, kuriems reikia teatro - pinigų neturi,“ - niūriais Klaipėdos dramos teatrui laikais G.Pranckūnas primena, kad svarbiausias teatrui - žiūrovas.
Niekada nebus satyros teatru
Vasarą statybų kančias patyręs Panevėžio Juozo Miltinio teatras, jau rugsėjį praskleidė uždangą ir pradėjo naująjį sezoną. Beveik tris mėsesius trukusi rekonstrukcija gali atsinaujinti kitą sezoną, todėl teatro vadovas Rimantas Terensas kol kas kalba tik apie vieną premjerą.
Pasak vadovo, žiūrovų daugėja, o kai kurie spektakliai jau buvo parodyti daugiau nei šimtą kartų. „Populiariausi spektakliai skirti vidutinei publikai - paprastiems darbininkams, grįžusiems iš darbo prie staklių. Taip pat daug žmonių suvažiuoja iš rajonų, aplanko ir latviai“, - užpildytų salių paslaptimi dalinosi R.Terensas.
Tačiau tokie spektakliai tesudaro mažesniąją repertuaro dalį. Spalio pradžioje į tarptautinį festivalį Baltijos šalių teatralus sukvietęs Panevėžio teatras žiūrovui per daug nepataikaus. „Satyros teatru netapsime“, - prižada R.Terensas.
Ateitis - kameriniams teatrams
Tarp žiūrovų, regis, ne pats populiariausias Kauno kamerinis teatras nustebino savaitei į priekį rezervuotais bilietais. 1993 metais pastatytas spektaklis „Gargantiua ir Pantagriuelis“ jau buvo parodytas 600 kartų ir vis dar yra gausiai lankomas.
Teatro meno vadovas režisierius Stanislovas Rubinovas greitai išaiškino šio teatro fenomeną - mažos erdvės. „Mūsų didžiojoje salėje telpa 100 žmonių, o „Gargantiua ir Pantagriuelis“ yra rodomas teatro kavinėje, kurioje prie staliukų gali susėsti tik 18 žiūrovų“, - teigė režisierius. Todėl jis mano, kad ateitis priklauso kameriniams teatrams.
Bet džiaugdamasis gausia publika, S.Rubinovas apgailestavo, kad žiūrovas labai pasikeitė. „Mažėja suinteresuotumas intelektualiais dalykais, žiūrovas ir spektaklyje ieško pramogos“, - nerimavo teatro vadovas.
Uždaras teatras
Bilietai iki 100 litų, elitinė publika vakariniais drabužiais, šilkinės užuolaidos ir antikvariniai baldai - taip atrodo prestižiniu laikomas Vilniaus mažasis teatras. „Visą laiką skelbėmės aviru teatru visiems, o tik dabar supratau, kokie uždari esame“, - teigė aktorė Inga Tuminienė. Jos ir teatro vadovo Rimo Tumino iniciatyva nuo kitų metų nedidukę 230 vietų salę užpildys studentai.
Nuo sausio mėnesio prasidės akcija „Kuprinių diena“, kurios metu geriausius ir premjerius spektaklius mažesnėmis kainomis galės pamatyti Vilniaus jaunimas. „Premjeroje norisi pamatyti ne kostiumuotą žiūrovą, prieš mėnesį nusipirkusį bilietą, o studentą su kuprine“, - nauja iniciatyva džiaugėsi I.Tuminienė.
Į tam tikros publikos sukaustytą teatrą naujo vėjo įneša jaunoji aktorių karta. Jie ketina atgaivinti ir sterilią Mažojo teatro kavinę, kurioje po spektaklio turėtų ūžti aktorių gyvai atliekama muzika ir gyvos žiūrovų emocijos.
Teatras be teatro
Vilniaus miesto Oskaro Koršunovo teatras naująjį devintąjį sezoną pasitiko griūvančiomis lubomis. „Galvojau, jeigu tapsime teatru, jeigu įrodysime, kad galime kurti, kažkas pasikeis, galvojau, kad mūsų tarptautinis pripažinimas kažką lems. Ir kad tapę teatru, turėsime teatrą, kuriame galėsime dirbti“, - teigė O.Koršunovas. OKT veikia kaip repertuarinis teatras, organizuoja tris festivalius, jame kuria kiti menininkai.
Teatro patalpų projektas, kurį savivaldybei pristatė OKT, buvo atidėtas penkeriems metams. „Kol kas ką mes matome, tai tik griūvančias lubas. Žinoma, viltis yra, bet ji vis tolsta“, - teigė teatro direktorius Martynas Budraitis.
Pats O.Koršunovas išreiškė visišką neviltį teatro ateitimi: „Tiek ir būsime, kol mums neatsibos“.