Nedidelėje galerijos erdvėje pateikiama arti dvidešimties tapybos darbų ir dvylika piešinių, susijusių su autoriaus pamėgtomis mitologijos ir moters temų interpretacijomis.
A.Skačkausko kūryba dėl nuolatinės kaitos, gyvų, pulsuojančių tapybinės kalbos ženklų dailės kritikų aptariama nuolat ir jau tapo neatsiejama Lietuvos dailės istorijos dalis. Tačiau šioje meno chrestomatijoje kūrėjo pozicija nėra nekintanti.
Algis Skačkauskas į lietuvių tapybą atėjo devintame dešimtmetyje. Kartu su naujosios tapytojų kartos atstovais Audrone Petrašiūnaite, Egle Velaniškyte, Vygantu Paukšte, Jonu Gasiūnu, Rimvidu Jankausku (Kampu) jis tapo ryškiu jaunosios kartos meninio judėjimo dalyviu, savitai perteikiančiu ir interpretuojančiu ekspresionistinę raišką ir postmodernistinę tapybos tradiciją, kurioje be istorinių, buitinių, literatūrinių temų savitai išsiskiria mitologiniai motyvai ir moters tema.
A.Skačkauskas yra aktyvus dailės parodų dalyvis nuo 1982 metų. Jis eksponavo savo darbus keturiasdešimtyje respublikos ir tarptautinių parodų, surengė arti dvidešimties personalinių parodų. Jo darbuose juntamos menininko pastangos puoselėti ir aktualizuoti tapybos kalbą. Kūrybinė veikla atskleidžia duoda impulsą pažinti meno istorijos raidą Lietuvos ir pasauliniame kultūriniame kontekste.
A.Skačkausko kūryboje mito sąvoka persmelkta ir poetiškumo dvasia, išreikšta ir tiesiogine prasme, nes autorius kuria ir eiles. Ne mažiau raiškus ir jo kūrinių muzikalumo aspektas, pastebimas kompzicijose moters kūno ritmikos, spalvinių niuansų ir erdvės suvokimo principuose. Paviršutiniškai žvelgiant į A. Skačkausko kūrinius, atrandamos tik išorinės jo herojų charakteristikos, kurios beje, irgi yra patraukliai išspręstos ir plastiškai motyvuotos. Tolesnis šio autoriaus kūrinių pažinimo aspektas siejasi su gilesniu literatūriniu, istoriniu, religiniu, filosofiniu aspektų išmanymu ir tyrimu.