Sudėtingiausias žmonijos išradimas

Neįgyvendinama idealaus miesto idėja egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pati civilizacija. Net pats žodis „civilizacija“ kilęs iš žodžio „civitas“, reiškiančio „miestą“). Kiekvienas genijus – nuo Platono iki Tomo Moro, nuo Leonardo da Vinčio iki Le Corbusier, įsivaizdavo, koks turėtų būti idealus miestas, bet nė vienam iš jų nepasisekė priartėti prie šio idealo įgyvendinimo.

Sulaukėme tų laikų, kai pirmą kartą planetos istorijoje daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų yra miestiečiai, ir prognozuojama, kad iki 2050 metų visame pasaulyje jie sudarys 75% visų planetos gyventojų. Miestai yra mūsų ateitis, tačiau, regis, ši ateitis tebepriklauso nuo profesionalų, statybų vykdytojų ir politikų, kuriuos mes kaltiname už tai, kad miestai yra tokie netobuli, užteršti, perpildyti ir prastai funkcionuojantys, taip pat už tai, kad daugiaaukščių pastatų stiklas ir plienas vis dar atspindi purvinas plytas, aptriušusias lūšnas ir prekyvietes, besiglaudžiančias visai šalia šių naujų ištaigingų milžinų. Būtent ši svajonė sukurti naują miestą ir toliau skatina dėti tokias dideles pastangas visame pasaulyje pradėti nuo pradžios.

Paskutinis ryškus postūmis pertvarkyti miestus atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Didžioji Britanija turėjo savo Harlou, Nyderlandai – Almerę, Brazilija – Braziliją, Jungtinės Valstijos – Las Vegasą. Anglijoje pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į padorų būstą, sąlygas automobiliams, be kurių tuo metu ateitis dar nebuvo įsivaizduojama, žaliąsias zonas ir amerikietiško stiliaus gatvių išdėstymą.

Olandijoje didžiausios pastangos buvo sutelktos statant priemiesčius, į kuriuose galėtų persikraustyti susispaudę Amsterdamo ir jo kainų neįkandantys gyventojai. Brazilijoje tai buvo simbolinis lūžis atsisakant kolonijinės sostinės ir pereinant prie naujo nacionalinio įvaizdžio kūrimo. Las Vegase starto aikštele buvo pasirinkta vienintelė azartinių žaidimų tema, kurią remiantis buvo pradėtas statyti visiškai naujo tipo miestas.

Tiek Harlou, tiek ir Almerės pirminės idėjos dabar plačiai persvarstomos. Brazilija yra susitelkusi į spindinčiąją modernistinę architektūrą, bet susiduria su keliomis problemomis, susijusiomis su grandiozinėmis ir dominuojančiomis viešosiomis erdvėmis. Didžiausias šių erdvių trūkumas – jų nuobodumas. Pasirodo, kad idealas nėra toks įdomus.

O Las Vegaso atvejis pasirodė esąs sėkmingas, nors šiam sumanymui stigo pilietiškumo, dorų ketinimų ir planavimo. Manoma, kad kiekvienas šiandien naujai nuo pat pradžių statomas miestas šią pamoką išmoko – būtina turėti temą.

Tema tapo svarbiausiu motyvu planuojant šiuolaikinius miestus. Norint pritraukti gyventojus į naują miestą, būtina turėti kokią nors idėją, savitą ženklą – ką nors, kas išskirs šį miestą iš daugybės kitų, kas suteiks jam kokių nors privalumų. Pietų Anglijoje atsirado Paundberio gyvenvietė, suprojektuota pagal Velso princo sukurtą modelį, ir Sisaidas Jungtinėse Valstijose. Pastarąjį galima buvo pamatyti meniniame filme „Trumeno šou“, kur jis natūraliai sudarė milžiniško televizijos paviljono įspūdį.

Buvo rimtai bandoma atgaivinti ir Amerikos, kaip mažų miestelių šalies, kuriai būdingi geri kaimyniški santykiai, daugybė pėstiesiems skirtų zonų ir jaukūs gyvenamieji namai, įvaizdį. Selebreišin Floridoje yra saldaus kaip naminis obuolių pyragas, Maloniojo miestelio (angl. Pleasantville) vizijos versija, kurią savo vaizduotėje susikūrė, įgyvendino ir kurios savininkė yra „Disney Corporation“. Tai buvo reakcija į modernistinę miesto viziją, kurioje dominuoja daugiaaukščiai gyvenamieji namai ir ūžiantys greitkeliai. Toks planavimas žinomas kaip naujasis urbanizmas.

Tačiau tokioms gyvenvietėms ateitis nepriklauso. Joms būdingas monokultūriškumas, ribotumas ir, nepaisant gerų ketinimų, joms nepasisekė pritraukti tos socialinės ekonominės įvairovės, kuri būtina norint užtikrinti tvarios bendruomenės klestėjimą.

„Kiekvienas naujas miestas turi savo specifiką, tačiau visi jie susiduria su viena bendra problema – pernelyg daug planavimo“, – teigia Richardas Sennettas, kritikas, kuris labiau nei bet kuris kitas aistringai ir realistiškai gina šiuolaikinį urbanistinį plėtojimą. Anot jo, didelis miestas yra sudėtingas ir pagal savo pobūdį turi būti tiksliai planuojamas, bet šis planavimas užsitęsia taip ilgai, kad pastačius miestą tikrovė pasikeičia ir suplanuoti sumanymai praranda aktualumą.

Kita ilgainiui išryškėjusi problema susijusi su vienodumu. Prie bet kurios seniai egzistuojančios Londono gatvės statybos prisidėjo daugybė darbininkų, statybininkų, planuotojų, architektų ir meistrų. Šiandien statytojai bijo viršyti biudžetą ir per daug taupo, todėl jų pastatytiems šiuolaikiniams miestų rajonams stinga įvairovės. Londono gatvė yra „miestiška“. Jos stilius padrikas. Ir tai, anot Sennetto, gerai.

O kaip teminiai nauji ir seni miesteliai Junginėse Valstijose?

„Šie miesteliai ir naujasis urbanizmas pradžioje juokino kiču, bet laikui bėgant ir jiems bręstant vis dėlto buvo pripažinta, kad būtent sudėtingumas suteikia miestui gyvenimą. Paundberio atveju problema nėra estetinė, bet labiau ekonomė – šis sumanymas savaime nefunkcionuoja, nes buvo realizuotas kaip Dorčesterio priemiestis ir paika turtuolio užgaida. Sisaido sumanymo autoriams nepavyko susidoroti su ekonominiais ar klasiniais skirtumais. Todėl šie abu projektai negali būti vadinami šiuolaikiniais miestais, bet labiau šiuolaikiniais priemiesčiais“, – mano Sennettas.

Šiems naujiems užstatymo projektams būdingas ūkiškumo, sudėtingų susiliejančių tinklų ir verslo įvairovės stygius galiausiai neleidžia užtikrinti jų tvarumo ir net tuomet, kai jiems vis dėlto pasiseka išlikti, jie neperauga į tikruosius miestus.

Pernelyg reglamentuojamam priemiestiniam naujojo urbanizmo pretenzingumui nepavykus pateisinti lūkesčių, jo vietą užėmė kitas pretendentas – naujoji ekologinio miesto tema. Miestai gali išlaikyti 50% visų planetos gyventojų, bet jie sunaudoja daugiau nei 75% visų pasaulio energijos išteklių ir stengiantis parodyti, kaip ši problema galėtų būti išspręsta, kaip reakcija į globalinio klimato atšilimo krizę pakilo kita didelė utopinės miestų statybos banga.

Ambicingiausią ir galbūt neįprasčiausią šios naujos bangos projektą pasiūlė aukščiausio pasaulinio lygio architektų biuras „Foster Partners“ – miestą, įsikursiantį Abu Dabio emyrate. Jis projektuojamas kaip pirmasis pasaulyje miestas, kuriame nebus jokių anglies junginių taršos (angl. zero-carbon city).

Nors miesto projektuotojų ambicija sukurti miestą, kuriame nebūtų jokių anglies junginių taršos, unikali, toks ekologinio miesto sumanymas nėra vienintelis. Kinai, pasaulyje pagrįstai laikomi didžiausiais aplinkos teršėjais, visų nuostabai ėmėsi jiems neįprastos veiklos. Daugelyje sričių besispecializuojanti britų inžinerijos kompanija „Arup“ kartu su Šanchajaus pramoninių investicijų bendrove „Industrial Investment Corporation“ ėmėsi statyti miestą Dongtaną.

Planuojama, kad iki 2050 metų jame jau bus pusė milijono gyventojų (jo teritorija užima apie tris ketvirtadalius Manheteno ploto). Be to, geografiškai jis yra arti labai jautrios pelkynų zonos, kurioje žiemoja migruojantys paukščiai, todėl vienas iš šio miesto tikslų bus šių paukščių populiacijos apsauga ir išsaugojimas.

„Visas transportas naudos vandenilinį kurą arba baterijas, todėl mieste nebus įprasto transporto sukeliamo triukšmo. Tikimės, kad mieste bus taip tylu, kad girdėsis net paukščių čiulbėjimas. Taip pat bus įrengta daug žaliųjų zonų ir palaikoma biologinė įvairovė. Gyventojai bus skatinami vaikščioti pėsčiomis arba važinėtis dviračiais pavėsingomis ir maloniomis miesto gatvelėmis. Mes pastebėjome didelį žmonių susidomėjimą mūsų projektu“, – sako „Arup“ padalinio direktorius Peteris Headas.

Kinija prognozuoja, kad vos per keliolika metų jai reikės pastatyti net 40 naujų miestų, kurie, manoma, padės išspręsti vidinės imigracijos problemą, ir apgyvendinti šiuose miestuose apie 300 milijonų žmonių, paliekančių šalies kaimus.

Dongtonas neabejotinai atrodo kaip rojaus vizija, palyginti su šiurpiu laisvoje rinkoje matomu protrūkiu, dėl kurio atsiranda kitokios gyvenvietės, kaip antai Guangdžou (kurios nėra visiškai naujos, bet tokiomis gali tapti, kadangi jos skinasi kelią nušluodamos visa, kas buvo pastatyta ir sukurta anksčiau), todėl visa kita, kas yra bent šiek tiek civilizuota, negali neatrodyti kaip rojus. Tačiau lieka neatsakytas vienas klausimas – ar gali šie nauji miestai tapti tokie pat sėkmingi kaip dabartinės kultūros ir komercijos sostinės?

Grįžę atgal prie pirmosios modernistinių miestų atsiradimo bangos, dabar galime labai aiškiai įvertinti visas klaidas ir tai, kas buvo daryta teisingai. Rogeris Hawkinsas iš architektų firmos „Hawkins/Brown“ šiuo metu stengiasi atgaivinti Korbio miesto centrą statydamas naujas struktūras, iš pirmo žvilgsnio apgaulingai atrodančias gana paprastai, kuriose bus įkurdinti mišrūs miesto administracinės veikos ir meno objektai.

„Korbis yra nevykusiai suplanuotas miestas“, – taip jis atsiliepia apie šį naują Jungtinės Karalystės miestą, pastatytą 1950 metais. Harlou, kitas miestas, bylojantis apie pokario laikotarpio aspiracijas, yra sėkmingas sprendimas, kadangi jis išsidėstęs greitkelių išraizgytoje teritorijoje. Tačiau Korbis, kurio gyventojų skaičius siekia 40 000, yra didžiausiais miestas Europoje, neturintis geležinkelio stoties, bet ši utopinė pėsčiųjų zonų vizija labai greitai pavirto nuobodžia klasikinių vėjo pustomų miesto aikščių realybe“, – dalijasi samprotavimais Hawkinsas.

Nepaisant to, kaip miesto aikštė gali atrodyti kurio nors architekto brėžinyje, ji veikiausiai netaps priimtina angliškam stiliui. Populiariausiomis ir labiausiai vykusiomis JK miestų vietomis beveik visada laikomos gatvės – Princes gatvė Edinburge, Oksfordo gatvė Londone, taip pat siaurų ir mažyčių gatvių išraizgyti tinklai britų sostinės Soho ir Šoredičo rajonuose. Kuris Londono gyventojas praleidžia savo laiką Kovent Gardeno ar Trafalgaro aikštėje?

Pagaliau, kaip aiškina Sennettas, pagrindinė problema – laikas.

„Infrastruktūra yra tai, kas verčia miestą funkcionuoti ir dėl ko žmonės nori gyventi miestuose, bet jos išplėtojimas reikalauja daug laiko. Mieste, kuris bręsta lėtai, infrastruktūra plėtojama sėkmingiau, todėl žmonės mieliau renkasi jau seniai egzistuojančias gyvenamąsias vietas“, – teigia jis.

Jungtinėse Valstijose, taip pat, galimas daiktas, Kinijoje ir neabejotinai Dubajuje nauji miestai, nepaisant jų trūkumų, vis dėlto turi ateitį. Jie visi atstovauja kultūroms, kuriose pirmenybė teikiama naujovėms, o ne tam, kas sena. Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų Europos šalių vis dar egzistuoja sentimentalus prisirišimas prie to, kas sena, ir toks prisirišimas, kaip parodė praktika, labai gajus. Tačiau vis dėlto naujus miestus statyti būtina. Jungtinėje Karalystėje premjeras Gordonas Brownas ketina inicijuoti 100 000 ekologinių namų statybą besikuriančiuose naujuose miestuose, taip bandydamas užsitikrinti savo reputaciją naujose JK vyriausybės vadovo pareigose.

Tačiau naujus miestus planuoti, statyti ir ypač prognozuoti jų plėtrą sunku. Vis dėlto nuo kažko pradėti reikia. Remas Koolhaasas, įtakingiausias šiuolaikinės architektūros polemistas, kuris ilgus metus bandė atgaivinti Almerę, teigiamai vertina tokį netikrumą.

„Anksčiau mes statėme smėlio pilis, o dabar plaukiojame jūroje, kurios bangos sugriovė ir nušlavė tas pilis. Savo baimę patirti nesėkmę mes turime paversti juoko dujomis ar deguonimi, o modernizaciją – stipriausiu narkotiku. Vis didėjančio nepastovumo sąlygomis urbanizmas turi tapti mūsų pačiu atsakingiausiu sprendimu; urbanizmas gali sušvisti. Kas bus, jeigu mes paprasčiausiai pasakysime sau, kad nėra jokios krizės, ir pakeisime savo santykį su miestu, elgdamiesi su juo ne kaip statytojai, bet kaip jo subjektai, rėmėjai? Kaip niekada anksčiau, miestas – tai vienintelis dalykas, kurį mes turime“, – samprotauja jis.

Parengta pagal Edwin Heatchcote „Urban outfitters“