Dailininkas šiandien apie premiją daug negalvoja. Sako, kažkada anksčiau ji jam būtų buvusi labai svarbi, o dabar galbūt labiausiai pasidžiaugtų įvertintas už savo indėlį koloristikoje. Kaip su ta premija bus, kalbėti dar kiek ankstoka, o štai apie gyvenimą galima kalbėti bet kada. Todėl ir kalbėjomės.
Šįkart jo paveiksluose vyrauja moterys. (Ir vėl?) Dvidešimtyje darbų ir keliolikoje piešinių – joms pagrindinė vieta. Jo moterys dažniausiai tamsiaplaukės. Ir labai bohemiškos. Su cigarete, vyno taure ar bent jau rože plaukuose. Kaip interpretuodamas Anri Matisą pasakė A. Griškevičius, jo moterys lietuvės, kurios vaidina paryžietes, o apsirengusios kaip žydaitės. Jo moterys dar ir laisvos.
Gal dėl to, kad mitų interpretacija irgi laisva, o paroda taip ir vadinasi: „Moteris. Mitas“. Toks man pasirodė ir pats dailininkas Algis Skačkauskas. Laisvas ir interpretuojantis. Gal ne tik kūrybą, bet ir gyvenimą. Ar dailininkas apskritai gali būti nelaisvas? Tikriausiai ne. Net jeigu jo studija lyg paukščio inkilas aukštai – daugiabučio namo 12-ame aukšte Žirmūnuose, Vilniuje. „Pamojuosiu talentinga rankele ir matysite, kur reikia ateiti“, – sako telefonu dailininkas, kai aš, blaškydamasi aplink daugiaaukštį, niekaip negirdžiu buto numerio.
Humoro jausmas visada gerai, visada atitirpina bendravimo pradžią. Dailininko humoro jausmas, turiu progos įsitikinti, kartais grubiai tiesmukas, kartais subtiliai rafinuotas. Kaip ir pats dailininkas paveikslų pilname savo inkile daugiaaukštyje. Ne, ne, sako, nereikia vienatvės, nereikia ežero ir tylos, nereikia darbo valandų ir drausmės. Reikia miesto šurmulio už lango, nuolatos įjungto teliko, kalbų su šeima, sriubos ir alaus. Reikia visų gyvenimo spalvų ir sūnaus pasakytų žodžių, kad pas tėvą studijoje geriausia.
Nors šalia remontuojamas kitas butas, kur šeima po to kapitalinio remonto ir turėtų gyventi. Jo kūrybą diena dienon peni ne mūzos, o kasdienybė. Gal todėl ji, be kita ko, neatitrūksta nuo dienos aktualijos, vis dar įdomi kritikams, pripažinta meno gerbėjų. O šiandien dar ir brangi. Prisistatėme namų, įsirengėme butus, prisipirkome visureigių ir pagaliau suvokėme, kad reikia investuoti į meną. Taigi – perkame. Vieni, kad prasigyveno, kiti – iš snobizmo, o tų, kurie iš meilės – greičiausiai mažiausia. Dailininkams, atrodo, prasideda aukso amžius. „Tikrai taip, įkvėpimo metas“, – kvatoja dailininkas.
Ar tikėjo savo talentu ir galimybe iš jo gyventi Jiezno mokyklos absolventas prieš gerus tris dešimtmečius? Gal ir tikėjo, jeigu iš trijų savo meilių – archeologijos, architektūros ir tapybos nusprendė rinktis pastarąją. Ir išvažiavo mokytis piešti – į Dailės akademiją. Ką išsivežė? Tenka pripažinti, kad ir daug, ir mažai. Šaknis, kuriose močiutės audiniai, mezginiai, margučiai, geras skonis ir saikas, ir menką savo patirtį, kurios joks mokytojas nebuvo ramstęs patarimais ar išmintimi. Vis dėlto prie egzaminų buvo prileistas, molbertą gavo. Šimtai negavo, važiavo namo nieko net nepabandę. Algis pabandė ir... neįstojo. Parsivežė tik Švažo pagyrimą, kad darbelis neblogas. Pradžiai – nors tiek.
Namo! Būtų gerai, kad namo. Reikėjo į armiją. Susirinko šimtai šauktinių, atvažiavo kareivių pirkliai, sprendėsi, kur ir kas. Algis išdrįso pasisiūlyti pats. Jam patiko kariškiai su raudonais antpečiais. Priėjo ir sako: „Paimkite mane, galėsiu gražių sienlaikraščių pripiešti – dailininkas esu.“ Tie patikėjo ir paėmė. Ne bet kur – į prestižinį 101 komendantinį būrį – elitinę gvardiją Maskvoje. Žodžiu, iš Jiezno – tiesiai į Taganką. Geras šuolis būsimam dailininkui, geri tarnybos draugai.
Daugiausiai iš aukštųjų išmesti studentai. Išmesti greičiausiai už bohemišką gyvenimą, bet ne už kvailą galvą, tad kai tik galėdavo, visi knygų iš rankų nepaleisdavo – baltarankių būrys. O Algis Skačkauskas, kai tik galėdavo, eidavo piešti.
Į siauras Maskvos gatveles, į Taganką – kareivėlis su piešimo reikmenų dėže. Dar – parodos ir koncertai. Taigi padori kompanija ir – tai retenybė – armija praturtino. Grįžęs juodai ruošėsi stojamiesiems ir pasisekė – į Dailės akademiją įstojo. Dabar gal galim rašyti su patosu, kad dailininką čia mokė tas ir tas, to ir to, ir dar to. Nerašysim. Juokiasi, kad prisimena tik vieną pamoką: dėstytoja dailininkė Sofija Veiverytė išmokė amžiams: vyro marškinių apykaklė turi būti švari, o batai išblizginti. Gera pamoka. Dailininkas jau pastebėjo, kad yra politikų, kurių Veiverytė nemokė.
O kas mokė piešti? Anot dailininko, ir Dievas palytėjo, ir dirbti netingėjo, ir su pašaukimu nesuklydo. Piešė, piešia ir pieš. Tiesa, būna visaip. Būna: galvoje tuščia, o teptuko rankos nepaleidžia. Ieško tada įkvėpimo po savo eskizus ir jau nupieštus paveikslus ir randa. Gal ne iš karto, bet randa. Būna nedarbadienių, būna – reikia bizūno – piešti nesinori, o sąžinė graužia, bet tai išimtys. Kai ateina eilėraščio laikas – taškas tapybai.
Gali pusmetį nepiešti, nes su poezija, prisipažįsta, kitaip: jo teptuko potėpiai greitesni už žodžius. Žodžiai dėliojasi tik iš lėto, bet susidėlioja gerai. Yra parengta poezijos knyga, nėra kada išleisti. Su poezija draugauta gal net seniau nei su tapyba. Dar tada, o gal net dar seniau, negu Algis gitara brazdindamas sukūrė savo žymiąją „Anzelmutę“. Buvo tuomet devintokas. Jo ir muzika, jo ir žodžiai.
Dainą į Kauną iš Jiezno išvežė į talkas atvažiavę studentai, ir virto ji liaudies daina. Kol uždainavo ją „Biplan“. Tada Algis ir nusprendė prabilti apie autorystę. Įrodyti ją sunku nebuvo, dabar jau visur rašoma, kad tai jo daina. Toks ekskursas į poezijos lankas, po kurias kartais norisi pabraidyti.
Dailininkas sako, kad ne iš tų, kurie tapo sau. Parodos, pirkėjai – visko reikia. Jis eksponavo savo darbus keturiasdešimtyje respublikinių ir tarptautinių parodų, surengė beveik dvidešimt personalinių. Parodos kaip taškai – padedi ir eini toliau. Pirkėjai – maitintojai. Norėtųsi, kad būtų lietuviai, dailininkas už tautą ir Lietuvą. Gana, sako, kad jaunystė jo užsienin iškeliavo: „Neatleidžiu nei sau, nei kitiems.“
Brandą norėtų parduoti Lietuvai. Kad būtų po ranka. Reikės – imsi ir pasiskolinsi. Tuo pačiu porina vieną mainą, gerai iliustruojantį tikro meno vertę: su Vokietijos europarlamentare keitė paveikslą į automobilį. Sandėris lyg ir geras, bet „Opelis“ jau surūdijo, o tuo paveikslu ponios anūkų anūkai galės džiaugtis. Tokia meno vertė, o dailininkui – ir duona. Augo sūnūs, reikėjo pinigų, ne visada tautiečiai už paveikslus buvo linkę tūkstančius kloti. Taigi visokio laiko išgyventa. Dvylika metų – laisvas menininkas. Saldi laisvė ir ne tokia jau sausa duona. Per juos du butus Vilniuje nusipirko. Nors, anot paties Algio, pinigus jis tik uždirbti moka, išleisti – ne. Dabar, juokiasi, sūnūs padeda išleisti.
Algis Skačkauskas – vienas geriausių tapybos mokytojų Vilniuje, spalvų magas, koloristikos meistras. Ir dabar ateina pas jį moterų mokytis ir prašo be užuolankų: „Noriu piešti kaip Čiurlionis, ir kuo greičiau.“ Algis sako, kad ir pats nemoka kaip Čiurlionis, ir moko savaip. Nežinau, kaip, bet spėju, kad galbūt pirmiausia moko pažinti spalvą, o gal liniją. Nepaklausiau, ar jam gera mokyti moteris piešti. Paklausiau, ar pačiam gera piešti moteris. Sakė, kad taip, moterys – gražu.
Dar – šventa. „Visoms, kurios mane supo, aš dėkingas. Visos geros, padorios, gražios. Motinėlė mano vaikystėje tempė visą šeimos gyvenimą, žmona dabar vadovauja remontui – aš tik pinigų duodu“, – nusišaipo. Dailės akademijoje pozavo irgi daugiausia moterys. Kokios bepozuotų, visas buvo galima piešti gražias. Nuogas vyras atsirado tik vienas, ir tą patį studentų seniūnas Algis Skačkauskas be užuolankų išvijo: „Ką jūs manot, nuogas per pertrauką atsistojo ir „Vakarines naujienas“ skaito. Von, pasakiau, kojos kad nebūtų.“ „O štai kur gražios moterys, ten ir Skačka“, – tai irgi kažkieno pasakyti žodžiai.
Taip dailininkas save dažnai pavadina. Taip jį vadina ir tie, kurie jaučia galį taip vadinti – artimieji, bičiuliai. Prasminga pravardė – „žirgų lenktynės“, iš rusų kalbos išvertus. Tačiau pats dailininkas su niekuo nelenktyniauja, niekam nepataikauja, niekam nepavydi. Nori gyventi tik Lietuvoje, piešti lietuviams ir Lietuvai. Kelionės ir svetimi kraštai netraukia. Su kiekybe irgi nepersistengia. „Padėsiu šaukštą, tai kur vaikai paskui tą visą tapybą dės? Nenoriu jiems balasto užkrauti, tai ir nepersitapau“, – čia jau kuklinasi. O paskui dar rimtai priduria: „Pieši žmogus, kad nenumirtum, neišprotėtum, ir vis balansuoji ties beprotybės riba.“
Geriausias laikas dailininkui naktis. Ne, tada jis netapo. Tada jis galvoja, o paskui sapnuoja. Jei diena buvo gera, sapnai būna gražūs. O kai pradeda baladotis širdis, tampa neramu ir gražiausiu galėjęs tapti nakties laikas atneša nerimą. Taip ir gyvena. Savo studijoje. Sūnūs – remontuojamame bute šalia, o žmona, kol remontas, pas seserį. Dar džiaugiasi savo sūnumis. Tiesa, teptukus rankoje kad ir laikę, jie pasirinko ne menininko duoną. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad yra tėvo ir sūnų ryšys, o tai reiškia, kad rytojus dar bus ilgas.