Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie keturnedėlį.
Į atlapus jam, šniokšdamas „Jonai, jobšvairogės!“, kibo ir pats jo bičiulis, „Fluxus“ pradininkas Jurgis Mačiūnas. „Me-e-e-nas, me-e-enas – tai dvasinis pe-e-e-nas”, - grumtynių metu, aplinkui pokšint petardoms, mekeno J.Mekas. Tiesa, ir vienas, ir kitas tebuvo ant kojūkų užkeltos imitacinės lėlės, kurias stumdė organizatoriai.
Būrelį kairiųjų aktyvistų ir menininkų įsiutino J.Meko už 12 mln. litų vizualiųjų menų centrui parduota J.Mačiūno darbų kolekcija ir jos patalpinimas prabangiame stiklo pastate. Jų nuomone, tai - mirtinas dūris avangardiniam ir pogrindiniam „Fluxus“ menui, kuris iki šiol neturėjo nieko bendro su oficialiąja ir populiariąja kultūra, priešingai - kovojo su meno suvalstybinimu ir sukomercinimu.
O išniekintą ir nužudytą „Fluxus“ reikia tinkamai pagerbti. Skambant gedulingai muzikai „klebonas“ apraudojo „Fluxus“ ir sugiedojo „Mačiūno litaniją“, jam pritarė kamžas dėvintys patarnautojai, susėdę aplink vienkartinėmis stiklinėmis ir duonos riekėmis nukrauto stalo, pasistatę „aukų dėžutę“ - aukoti buvo galima ne mažiau kaip 5 milijonus.
„To reikia, nes verslo ir valstybės interesai gviešiasi laisviausio, skaidriausio ir nekalčiausio – jie gviešiasi laisvo ir nepriklausomo meno. To reikia, nes meną jie uždaro komercinėse kiaulidėse. To reikia, nes kapitalistai su valstybe gali nupirkti ir padaryti savo įkaitais net didžiausius avangardistus, tokius, kaip Joną Meką. To reikia, nes nuolat propaguojama ideologinės kultūros politika reiškia totalinį viso meno pajungimą verslo ir valstybės interesams, tai yra, meno mirtį“, - manifestu apeigų prasmę aiškino organizatoriai.
Paakinę 2009 metais, kai Vilnius taps Europos kultūros sostine, paskelbti streiką ir lozungais paraginę atverti erdvę nuo komercijos laisvam kūrybiniam darbui, dalyviai nedarniai užgiedojo „Internacionalą“ - proletariato himną.