„Nesikeikite! Pas mus atėjo lietuvė žurnalistė. Ji supranta prancūziškai“, – puikiai nusiteikusius, bet žaismingą keiksmų tiradą dėl vienos nepavykstančios scenos paleidusius aktorius juokais tramdo teatro „ComedieFrançaise“ režisieriaus asistentė.
Aktoriai repetuoja prancūziškai. Šalia scenos apačioje stovintis režisierius Oskaras Koršunovas garsiai lietuviškai, kad visi jį galėtų girdėti, duoda nurodymus, lyg prancūzai jį tiesiogiai suprastų.
Puikiai prancūzų kalbą įvaldžiusi asistentė ir vertėja Akvilė Melkūnaitė kalba gerokai tyliau nei aktoriai ir režisierius.
Kyla nerealaus, pauzėmis pažymėto dialogo įspūdis. Atrodo, kad lietuvis su prancūzais susikalba tiesiogiai ir kuo puikiausiai – kiekvienas sava kalba.
Įeis į kultūros ryšių istoriją
Taip nuo spalio vidurio kasdien ir po truputį kuriama tai, kas turėtų įeiti į kultūrinių Lietuvos ir Prancūzijos ryšių istoriją. Tai, kas taps vienu ryškiausių meninio bendradarbiavimo pavyzdžių.
Šį šeštadienį seniausiame ir garsiausiame Prancūzijos teatre „ComedieFrançaise“ įvyks O.Koršunovo pastatytos Williamo Shakespeare'o komedijos „Užsispyrėlės sutramdymas“ premjera.
Režisieriui Paryžiuje talkina scenografė Jūratė Paulėkaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika.
Vadina didžiu dramaturgu
Neverta ir sakyti, kad aktoriaus ir dramaturgo Jeano Baptiste'o Moliere'o namais pramintas, nuo 1680 metų gyvuojantis Paryžiaus teatras bendradarbiauti kviečia garsiausius ir įdomiausius pasaulio režisierius.
„Kviesdama O.Koršunovą prisidėti prie mūsų trupės ir statyti „Užsispyrėlės sutramdymą“ norėjau išsikviesti „didį dramaturgą“.
O „didis dramaturgas“ yra tas režisierius, kuris geba mums atskleisti užslėptą kūrinių prasmę, parodyti, kodėl tą kūrinį ir šiandien verta iš naujo statyti“, – sakė „ComedieFrançaise“ generalinė administratorė Muriel Mayette.
„ComedieFrançaise“ – vienintelis valstybės finansuojamas teatras Prancūzijoje. Jis taip pat vienintelis turi nuolatinę trupę.
Teatras – atviras pasauliui
Šešis kartus į garsųjį Avinjono festivalį kviestas, šalyje beveik kasmet gastroliuojantis Oskaro Koršunovo teatras (OKT) Prancūzijos žiūrovui jau yra labai gerai žinomas. Šiais metais beveik visą lapkritį OKT po įvairius Prancūzijos miestus gastroliavo su spektakliu „Vaidinant auką“.
„Ir nereikia pamiršti, kad mes, menininkai, taip pat esame atsakingi už Europą. O ji bus stipri tik tuo atveju, jeigu gebėsime ją visi kartu statyti.
Mums svarbu pažiūrėti, palyginti, ką mes – vieni ir kiti – sugebame.
Esame visiškai savarankiškas teatras – turime visas būtinas ateljė, visus meistrus. Vienintelė grėsmė mums būtų virimas vien savose sultyse.
Turime būti atviri pasauliui. Aktoriai šito prašo. Tai mus praturtina“, – pridūrė M.Mayette.
Kultūriniai skirtumai įveikti
„Politikavimas“, – būtų galima pagalvoti, klausantis ugningų šios prancūzės svarstymų apie Europą.
Tačiau per repeticiją kelias valandas pasėdėjus prancūziškame, angliškame bei lietuviškame šurmulyje ir stebint išradingą gestų kalbą gali puikiai pajausti, ką ta Europa labai konkrečiai reiškia.
Ką reiškia visi nesusišnekėjimų, kultūrinių skirtumų barjerai ir salėje tvyrantis, tiesiog ranka apčiuopiamas noras per visus juos drauge peršokti į universalumą.
„Vis dėlto labai gražu, kai lietuvis režisierius stato anglų autoriaus pjesę su prancūzais aktoriais.
Ir spektaklis išeina!“ – negalėjo atsistebėti Gumio vaidmenį atliekantis Jerome'as Pauly.
Aktoriai sužavėti darbo
Darbu su O.Koršunovu „ComedieFrançaise“ aktoriai sako esą labai patenkinti. Jų klausantis net atrodo, kad jie slapta kirto lažybų ir lenktyniauja, kuris suraitys gražiausią ir ilgiausią komplimentų tiradą.
„Esame visiškai apkerėti. Iš vaizdajuosčių jo darbas mums atrodė keistokas, neįprastas, todėl mus, aktorius, labai traukė“, – aiškino J.Pauly.
„Tikrai taip, – pritarė Petručijų vaidinantis trisdešimtmetis Loicas Corbery. – Tam tikri kultūriniai skirtumai tarp mūsų ir Oskaro jaučiami. Bet mes visi priklausome tai pačiai mus vienijančiai gana instinktyviai ir spontaniškai kartai“.
Nedaug laiko repeticijoms
Abu aktoriai pastebėjo, kad vyresni O.Koršunovo spektaklyje vaidinantys prancūzai taip pat be problemų prisitaikė prie lietuvio stiliaus. Nešiodami spektaklyje naudojamas lentaskostiumus jie puikiai jaučiasi, lyg tai būtų darę per visą ilgą savo karjerą.
„Su Oskaru labai malonu dirbti. Jis išlieka labai ramus, nors spektakliui statyti mes neturime daug laiko. Oskaras taip pat turi puikią stebėtojo ir psichologo dovaną“, – lietuvį gyrė užsispyrėlės Katarinos vaidmenį atliekanti Françoise Gillard.
„Dabar labai norime važiuoti į Lietuvą! Ir tikrai važiuosime“, – choru dėstė aktoriai.
Režisieriumi visi pasitiki
„Iš pradžių mums reikėjo priprasti prie Oskaro, o jam – prie mūsų. Dirbant su juo reikia labai daug susitelkimo ir kiekvieno iš mūsų atsidavimo“, – sakė F.Gillard.
Nors dauguma aktorių su užsieniečiu režisieriumi dirba ne pirmą kartą, prancūzams teko perkąsti ir lietuvio meninį bei darbo stilių.
„Oskaro teatrinis stilius savitas. Prie tokio mes nesame pratę. Jis – labai fizinis ir organiškas. Dirbant su Oskaru taip pat nereikia nuolatos ieškoti prasmės tame, ką jis mums liepia daryti.
Jis pats gerai žino, kuria kryptimi mus veda.
Oskaras mėgsta turėti paslapčių ir mums jas atskleisti pamažu, po truputį. Ir mes juo pasitikime“, – pridūrė aktorė.
Išmoko lietuvišką „gerai“
Prancūzai nelaukia, kol Oskaras jiems pasakys, kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną.
Jie aktyviai siūlo savo sprendimus, režisieriaus lietuviškai vis paklausdami: „Gerai?“ Aktoriai sakė supratę, kad „gerai“ Oskaro lūpose turi dvi reikšmes: „gerai atlikta“ ir „sutinku“.
„Žodį „gerai“ išmoksta visi aktoriai, kad ir kur statyčiau spektaklį: Norvegijoje, Lenkijoje ar Rusijoje.
Tas žodis jiems būna labai netikėtas, nes, kad ir ką jie padarytų, aš visada sakau „gerai“.
O kai prancūzams ištariu „gerai“, jie man lietuviškai priduria „bet?“ ir žino, kad prasidės scenos analizė“, – sakė režisierius.
„Mane buvo prigąsdinę, kad „ComedieFrançaise“ aktoriai labai „pasikėlę“. Režisierių jie gali suėsti gyvą.
Bet išties aktoriai čia be galo draugiški ir temperamentingi. Jie man siūlo visokiausių dalykų.
Dirbti su tokiais žmonėmis man yra milžiniška kūrybinė patirtis“, – džiaugėsi O.Koršunovas.
Nervinimosi irgi pakanka
„Nejaugi išties esi toks ramus, koks atrodai šio teatro aktoriams?“ – iki premjeros likus devynioms dienoms paklausiau Oskaro.
„Labai jaudinuosi, bet to nerodau. Nes jeigu pradėčiau demonstruoti savo nervus, jų tikrai visiems užtektų.
Ramybė mūsų darbui būtina, nors man ji ir daug kainuoja“, – atsakė O.Koršunovas.
Darbo sąlygos „ComedieFrançaise“ puikios. Darbas čia organizuojamas labai gerai, žmonės patyrę, bet šis teatras turi ir savą specifiką.
„Teatras didelis. Todėl turiu dirbti net su trimis apšvietėjų brigadomis.
Tai, ką vieną dieną apšvietėjams išaiškini, kitą dieną tenka vėl aiškinti jau kitai brigadai. O aktoriams tenka demonstruoti daug kantrybės“, – sakė režisierius.
Dėl milžiniškos teatro mašinos ir nusistovėjusios tvarkos paprastai nelengva spręsti netikėtai iškilusias problemas.
Vienas bene anekdotiškiausių epizodų yra, pasak Oskaro, jau visą mėnesį trunkantys ginčai, kas turi nešioti lentas, prie kurių pritvirtinti kostiumai, – kostiumų ar butaforijos skyrius.
Koją kišo ir streikai
„Įtampa kiekvieną dieną auga ir ji labai didelė, – sakė režisierius. – Ji atsirado ir dėl tokių išorinių dalykų kaip streikai.
Per tuos streikus Avinjone prieš keletą metų jau esu praradęs ypač svarbų įvykį – pasaulinę „Romeo ir Džuljetos“ premjerą.
„Užsispyrėlės sutramdymo“ premjera taip pat dabar yra šiek tiek pakibusi ant plauko.
Sugaišome daug laiko, nes techninė „ComedieFrançaise“ dalis ilgokai streikavo“, – aiškino O.Koršunovas.
Iki premjeros likus vos dešimčiai dienų, režisierius sakė dar negalėjęs padaryti bendros viso spektaklio peržiūros.
„Kol kas nė nežinau, kiek visas spektaklis trunka. Įtariu, kad apie 4 valandas, nors pagal sutartį jį būtinai turėsiu sutrumpinti iki 3 valandų.
O prieš premjerą į trumpinimus aktoriai labai skausmingai žiūri“, – nerimavo režisierius.
Aktoriai taip pat guodėsi, kad repeticijoms trūksta laiko.
Dauguma jų vakarais vaidina kituose teatro spektakliuose.
O.Koršunovas bene labiausiai apgailestavo, kad į „ComedieFrançaise“ neatvyko anksčiau, jau rugsėjo mėnesį.
„Tikrai nesitikėjau, kad čia, tokiame teatre bus galima taip kūrybiškai dirbti.
Būčiau žinojęs, tikrai būčiau metęs visus darbus ir atvykęs anksčiau“, – sakė visą Paryžių pėsčiomis išmaišęs režisierius.