Jis vakar buvo apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija, kurios laureatą renka kolegos rašytojai. Premija tradiciškai įteikiama per Tris karalius.
L.Jakimavičiui diplomas ir 3 tūkst. litų premija atiteko už pernai pasirodžiusią eilėraščių apysaką „Elio“.
* * *
- Ar rašydamas eilėraščių apysaką „Elio“ jautėte, kad ji gali būti įvertinta kokia nors premija? – paklausiau laureato.
- Rašydamas apie tai visiškai negalvojau. Knygai pasirodžius pasklido kalbos, kad ji yra nebloga.
O dauguma pastebėtų knygų kada nors gauna kokį nors apdovanojimą. Tad ši premija man nebuvo didžiulė staigmena.
- Lietuvos rašytojų sąjungos apdovanojimas dar vadinamas kolegų premija. Ar džiugu, kad knygą įvertino būtent kolegos?
- Šiais laikais poeziją skaito beveik vien kolegos. Ji nėra skaitoma plačios visuomenės. Tai liudija ir eilėraščių knygų tiražai. Abejoju, ar įmanoma parašyti tokią poezijos knygą, kurią priimtų ir įvertintų visuomenė, o ne kolegos.
Kartais būna išties keista, kai žiūri draugui į akis ir matai, kad jis neskaitęs tavo knygos. Bet aš ir juos suprantu. Poeziją skaityti reikia kiek kitaip nei prozą. Kartais eilėraščius skaityti būna nelabai įdomu.
Todėl manau, kad poezijos knygos turėtų būti vertinamos ne per kokias nors visuomenės apklausas, nes paprasti žmonės arba neįsigilina, arba neperskaito, arba neturi pakankamai kompetencijos.
Poezija – siauresnio vartojimo produktas. Šia prasme man labai džiugu, kad mano knygą pastebėjo ir įvertino kolegos rašytojai.
- Koks jūsų, kaip kūrėjo, požiūris į premijas. Ką jos duoda ir ką atima?
- Mano požiūris labai neigiamas. Premijos – šioks toks rašytojų tvirkinimas.
Kartą kažkuris kolega, gavęs Nacionalinę premiją, liūdnai atsiduso: „Nejau viską pasiekiau ir jau nebėra kur eiti?“ Gavęs premiją išties pajunti savotišką tuštumą.
Žinoma, dažnai už premijų slypi kažkokių negražių konjunktūrinių dalykų. Jau vien tas faktas, kad amžiną atilsį Jurgiui Kunčinui nebuvo paskirta Nacionalinė premija, daug ką pasako.
Kita vertus, knygos rašomos ne dėl premijų. Tik tiek džiugu, kad tokiu būdu kas nors tave pastebi, įvertina.
- Kaip apdovanotąją eilėraščių apysaką „Elio“ pats vertinate visos savo kūrybos kontekste?
- Nesu visiškai patenkintas šia knyga. Šiaip ar taip, rezultatas išėjo ne visai toks, kokį buvau sumanęs.
Kai kurių dalykų negalėjau įvykdyti fiziškai. Parašęs du trečdalius knygos dėl įvairių aplinkybių išsimušiau iš įprasto rašymo lauko, iš tinkamos nuotaikos, į kurią buvo labai sunku grįžti.
Jaučiu, kad knygoje kažkas nėra padaryta iki galo. Guodžiuosi tik tuo, kad retas kūrėjas sugeba tiksliai padaryti tai, ką yra sumanęs.
Kita vertus, „Elio“ skiriasi nuo kitų mano knygų. Gal ir gerai, nes vieną po kitos rašyti panašias knygas – labai nuobodus dalykas.
Prieš rašydamas visada stengiuosi sau iškelti savotišką avantiūrinę idėją – tarkime, „Elio“ yra eilėraščių apysaka, turinti intrigą, siužeto užuomazgą. Kiekvienas naujesnis žvilgsnis į savo paties anksčiau rašytus dalykus yra labai sveikas.
- Kokių aplinkybių, nuotaikos reikia, kad atsirastų geras eilėraštis?
- Reikia arba vadinamojo nušvitimo akimirkos, arba noro išsiaiškinti kurį nors savo gyvenimo tašką, kuris tą gyvenimą pasuko netikėta, nenumatyta linkme.
Tada tam tikru mėgdžiojimo principu pamėgini atsidurti, tarkim, prieš trisdešimt metų ir emociškai prisiminti, kas tuomet vyko.
Knygoje „Elio“ man ir buvo svarbi išlindimo iš paauglystės akimirka, susijusi su pirmąja meile ir kitais dalykais, kurie ir lemia netikėtus gyvenimo posūkius.
- „Elio“ žanras – kiek proziškas. Gal, kaip dabar madinga, pradėsite rašyti prozą?
- Aš trupučiuką abejoju poetų rašoma proza. Kad ir kiek jie stengtųsi parašyti apsakymą, vis tiek išeina eilėraštis.
Poetų matymas visai kitoks. Jiems labai sunku virsti epiniu žmogumi ir lyg vaistininkui dėlioti įvairiausias detales, aplinkybes ir įvykius.
Aš pats nesiruošiu rašyti prozos. Labai abejoju, ar sugebėčiau kasdien parašyti po dešimt puslapių teksto ta pačia tema. Matyt, pritrūkčiau kantrybės.