Čia renkasi pabendrauti „Mūzų malūno“ sukviesti įvairių sričių ir įvairių kartų menininkai.
Taip buvo ir šį kartą.
Ant fortepijono išrikiuoti „Lietuvos ryto“ menų priedo apdovanojimai – senoviniai kavos malūnėliai – laukė būsimų savininkų.
Tarp jų stovėjo ir nedidukas akmeninis pipirų malūnėlis. Tai – prizas įdomiausiai rašančiam kritikui.
Tradicija jau tapo ne tik šie menininkų susitikimai „Vartuose“, degtinės su spanguolėmis siurbčiojimas, bet ir spėliojimai: kam šįkart teks malūnėliai?
Bet „mūzų malūnininkai“ tyli kaip partizanai ir neišduoda savo laureatų vardų iki tam tikros pokylio akimirkos.
Toji akimirka prasideda tada, kai praeina geras pusvalandis nuo susitikimo pradžios, kai visi atėjusieji atsidžiaugia, kad matosi (vėl, pagaliau, negali būti, kaip malonu!), ir smalsumas sugena vakaro svečius prie fortepijono.
Netradiciška, bet būna, kad apdovanojimas atima žadą – ne tik dėl to, kad esi įvertintas, bet ir todėl, kad tavo kasdienis kuklus darbas yra pastebėtas.
Tad „Mūzų malūno“ teikiami malūnėliai yra tarytum padėka už tą darbą.
Aktoriui Valentinui Masalskiui – už tikėjimą teatru pramogų apsuptyje („Aš, Fojerbachas“) Nacionaliniame dramos teatre, rašytojui Herkui Kunčiui – už kūrinius, ironizuojančius sovietinę praeitį.
Operatoriui Audriui Kemežiui – už tai, kad jo valdoma kino kamera tapo režisierių Arūno Matelio („Prieš parskrendant į Žemę“), Audriaus Stonio („Ūkų ūkai“, „Varpas“) akimis ir renka tarptautinius prizus.
Kompozitorei Ramintai Šerkšnytei – už kūrinius, pasiekusius tolimiausias šalis. Fotomenininkui Vidmantui Ilčiukui – už tapybos ir fotografijos jungtį.
Pipirų malūnėlis, atkeliavęs iš aktoriaus Laimono Noreikos namų, buvo paskirtas teatro ir kino kritikui Vaidui Jauniškiui – už tai, kad jis ištikimai seka ir vertina procesą (tokia ištikimybė kritiko profesijai reta), o jo drąsūs, informatyvūs ir sąmojingi tekstai padeda orientuotis, nepasiduoti anonsinio reikšmingumo poveikiui.
Netradiciška metų pabaigos menininkų susitikimui „Vartuose“ – tai, kad „Mūzų malūno“ grupėje šįkart nebuvo kino kritiko Sauliaus Macaičio. Jį priminė spalvotos ir linksmos nuotraukos ant baltos sienos.
Metų pabaigoje rengiama vis daugiau pokylių. Ar tai ženklas, kad „Mūzų malūno“ menininkų susitikimą reikia daryti kitu laiku? O gal elgtis tradiciškai – metus palydėti pokyliu „Vartuose“, o pradėti – fotoreportažu „Mūzų malūne“.