Štai pagrojo nebe jaunuolė amerikietė Simone Dinnerstein rečitalį „Carnegie Hall“, pateko į įtakingų kritikų akiratį ir išgarsėjo. O ten pat pagrojus 28 metų vilniečiui Kasparui Uinskui spauda nė necyptelėjo.
Kritikai net neatėjo į lietuvio koncertą, nors jo rėmėjas – Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke – išsiuntinėjo kvietimus.
Tradicinis scenarijus: patriotiškai nusiteikę išeiviai parūpina gabiam tautiečiui garsią sceną, šis papuošia koncertu savo biografiją ir viskas grįžta į senas vėžes.
Lietuvos muzikos talentus lydi tarsi prakeikimas. Jie baigia turbūt brangiausius ir ilgiausiai iš visų meno specialybių trunkančius mokslus, laimi virtinę tarptautinių konkursų – koks laureatų būrys kas pavasarį Muzikų rėmimo fondo iniciatyva pagerbiamas Prezidentūroje! – ir išnyksta gyvenimo labirintuose.
Kas žino pasaulyje, tarkime, pianistę Irmą Kliauzaitę? Ji laimėjo išskirtinės svarbos W.A.Mozarto konkursą kompozitoriaus gimtajame Zalcburge. Kas žino pianistą Gabrielių Alekną? Jis tapo ne mažiau reikšmingo L.van Beethoveno konkurso Vienoje laureatu, sulaukė iškilaus dirigento ir pianisto Danielio Barenboimo palaiminimo.
Kas žino Modestą Pitrėną – tarptautinio G.Fitelbergo dirigentų konkurso Lenkijoje aukso medalio laimėtoją?
Tai tik keli išskirtinio pripažinimo sulaukę jauni muzikai, verti tapti Lietuvos kultūros ambasadoriais pasaulyje. Bet netampantys.
Muzikos atlikėjų menas visus Lietuvos nepriklausomybės metus skleidžiamas pagal principą „sukitės, kaip išmanote“. Menininkams tikra atgaiva tampa valstybės šventės, kai ambasadoms parūpsta pasipuikuoti nacionaliniais talentais. Tuo metu gastroliuojama itin plačiai.
Iš lietuvių tik Violetai Urmanai pavyko pakilti į pasaulinių žvaigždžių orbitą. Bet Lietuva jai prasimušti nepadėjo. Mūsų šalis neeikvoja pinigų „išsukti“ žvaigždes, o privačių agentūrų neturime.
Prieš kelias dienas Prancūzijos mieste Kanuose pasibaigusioje pasaulio muzikos mugėje pristatant programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ buvo reklamuojamos Londono simfoninio orkestro gastrolės Vilniuje, „Europos džiazas“ ir kiti tarptautiniai reginiai.
O juk ir šiame svarbiame muzikos verslo forume ieškoma naujų talentų. Tačiau kol kas lietuviams čia labiausiai sekasi pardavinėti pigias įrašų gamybos ir platinimo paslaugas.
Anksčiau gabiems menininkams būdavo sunku ištrūkti už geležinės uždangos. O šiandien mes nebetikime, kad jie gali konkuruoti svetur?
Akivaizdu, kad norint sudominti savo talentais užsienio kritikus neužtenka diplomatų tarpininkavimo ir išeivių geranoriškumo.