Juk prieš kelerius metus nuvažiavęs į Kuršėnus, savo meistriškumu sutrikdė puodžių karaliaus rinkimų tvarką: garbiąją karūną paveržė jis – aukštaitis. Vytauto įkurto Keramikos muziejaus salėje laikas dar nenubarstė karališkojo vainiko lapų, o jau žėri antrasis – aukso.
Ką tik, sausį, pelnytas respublikinėse liaudies meistrų varžytuvėse, kuriose „Aukso vainikui“ nominuojami vaizduojamosios, taikomosios, o šiemet ir kryždirbystės srityje geriausius darbus sukūrusieji. Neseniai laimėjęs Kultūros ministerijos premiją, gavęs Utenos miestui nusipelniusio žmogaus vardą, keramikas prisipažįsta, jog visi apdovanojimai savaip svarbūs, tačiau „Aukso vainikas“ tarsi olimpiados laimėjimas, pats viršiausias.
Užaugęs molio duobėje
Keramikos muziejuje kabanti pageltusi Vytauto vaikystės nuotrauka, kur jis niurkosi molio dėžėje, o šalia šypsodamiesi mažąjį stebi abudu tėvai, tarsi būsimo kelio, kurį lemtis pakreipia savaip, ženklas. Nenuorama paauglys pirmiausia svajojo būti muzikantu. Dar buvo minčių apie švytintį gyvenimą po cirko kupolu: Vytauto net krikšto tėvai – lietuviškojo cirko įkūrėjai Jadvyga ir Jonas Ramanauskai. Jis kaip ir pasiutėliško būdo nūnai šviesios atminties tėvas, virkdė saksofoną, išmoko minti vienratį dviratį, tačiau anksti namus palikusį jaunuolį „įklampino“ molis. Greičiausiai atsišaukė dėdės, kuriam vėliau talkino, genai.
Keramikų kursuose pramokęs žiedimo pradmenų, dirbo „Dailės“ kombinate, „Jiesios“ gamykloje. Dirbo, kol iš pasiturinčių tėvų šeimyninio gyvenimo pradžiai trylika kilometrų nuo Utenos, Leliūnų pakraštyje, gavo žemės pelkėtoje vietovėje su keramikos dirbtuvėmis. Tos dirbtuvės mįslingai sudegė, teko kurtis iš naujo, verstis parduodant miniatiūrinius keramikos dirbinėlius, nors dabar patikina, kad anuomet dviaukštį namą su žmona pasistatė iš suvenyrų. Arklį pasikinkę dažniausiai kinkuodavo į turgų, nes šventėse prekiauti liaudies kūrėjų nelabai kas kviesdavo, retos būdavo ir mugės.
Laikui bėgant keramiko kūryba vis skardžiau ėmė aidėti, panašiai, kaip aidi juvelyriškai nužiestas dirbinys: pabarbenus į šonus zvimbte zvimbia, kai tuo tarpu netikėlis dusliai bubena. Ąsočiai, puodynės – nuo mažyčių suvenyrinių, iki didžiulių, įvairioms progoms skirtų, vienetinės vazos, žvakidės, vazonai, keraminės kompozicijos – tokia V. Valiušio kūrybos amplitudė. Nors gyvenimas pamažu vertė imtis verslo – žiesti serijinius dirbinius, keramikas su tuo pačiu šablonu prie žiedimo rato ilgai neužsibūdavo. Jam rutina yra svetimas dalykas. Net ir poilsiaudamas nepasėdi: biblioteką perverčia, paveikslus namuose perkabina arba muziejuje eksponatus vis kitaip perdėlioja.
Džiazas su moliu
Guvus, pagavus it vaikas, Vytautas nepaliauja domėtis senojo puodžių amato naujais atradimais. Du dešimtmečius stebinęs tobula žiedimo technika, „žaidimais“ su glazūra, prieš kelerius metus Bebrusuose (Molėtų r.), seminare pas Birutę ir Vilių Šeškauskus, „užsikrėtė“ juodosios keramikos „virusu“.
Ne lengviausia forma, o rimtai: įsirengė dar vieną, juodpuodžių, degimo krosnį, bet juodašoniai, raižytine ornamentika marginti dirbiniai greitai pabodo, pradėjo juos dekoruoti glazūros intarpais. Iki šiol be galo mėgstantis muziką ir poeziją, keramikas savo kūrybos procesą įvardija „džiazuote“. Kartkartėmis šito mokydamas ir jaunimą. V. Valiušio namų sodo pievelėje buvo pabirę „dailiokų“ iš Kauno ir Vilniaus dailės akademijos nužiesti, šeimininko krosnyje išdegti juodosios keramikos dirbiniai. Laikinai jo dirbtuvėse buvo įsikūręs menininkas Vaidotas Žukas, palikęs muziejui moderniosios keramikos darbų.
O paties V. Valiušio dužūs keleiviai užpraėjusią vasarą pasiekė net Prancūzijos Prevelles miestelį, esantį vos du šimtai kilometrų nuo Paryžiaus. Kažkada puodžiais garsėjusi vietovė, seniesiems amatininkams išmirus, ėmė merdėti. Entuziasto Filipo Menardo, dabartinio Keramikų asociacijos prezidento, dėka Prevelles drauge su kaimyniniu Tuffes miesteliu atgimė. Įkurta galerija „Puodžių namai“, senutėlėje bažnyčioje veikia parodų salė, vyksta keramikų bienalės, į kurias atstovus atrenka pats F. Menardas. Taip jis užpernai atkeliavo į Lietuvą, pulkelin surinko septynis keramikus iš Kauno, Panevėžio, Anykščių bei Utenos r. Leliūniškis ilgai maldė jaudulį, kol susirengė į pirmąją kelionę užsienin.
„Mes gi lietuviai tokie, – svarstė, prisimindamas Prancūzijoje patirtas akimirkas V. Valiušis, – galime naktimis „blūdyti“ prie savo darbų, o reklamuotis – nors sušaudyk, kaip sunku...“
Rinko jis prancūzams sužavėti pačius įvairiausius savo dirbinius, iš juodosios keramikos daugiau pataikydamas, o parvažiavęs patikino, jog mums, lietuviams, niekada nereikia drovėtis savasties. Tautiškais motyvais marginti, glazūra žvilgėję buvo bemat išgraibstyti, gi į bienalę susirenka ne paprasti žiūrovai, o rimti keramikos kolekcionieriai.
„Prancūzai man tarsi priminė, lik, vyruti, tuo, kuo stipriausias esi. Tie modernizmai pralekia šuoliais, o tai, kas šimtmečių šimtmečius išgyveno nepasenę – amžina klasika, kuria pasiremdamas gali ieškoti, naujo atrasti, ir tobulėti pats“, – įsitikinęs puodžių karalius.
Unikalusis muziejus
Per trisdešimt metų kuriantis pats, dešimčia metų trumpiau V.Valiušis rinko senienas. Taip jau būdavo: nuveža savąsias duženas į sąvartyną, o ten, žiūrėk, kokia aptrupėjusi puodynė išmesta, sukežęs juodpuodis kėpso. Paskui prasidėjo kelionės po senas trobas, kurių šeimininkai ėmė susigaudyti, kokios iš tiesų kainos verti jų aptrupėję dirbiniai. O kai šimtais senienų buvo užgriozdinti namai, ėmė ir pasiūlė savo 730 vienetų kolekciją, tuokart įvertintą 50 tūkst. Lt, padovanoti Utenos kraštotyros muziejui. Tuometinis jo direktorius Balys Juodzevičius aukštaitiškai tiesiai ištarė: “Kur berasi kitą tokį kvailį, kad savo valia tokius turtus atiduotų...“
O V. Valiušis tenorėjo šiuo muziejaus filialu raginti žmones, ypač jaunimą, saugoti ir branginti tėvų, senelių palikimą. Vesdamas ekskursijas, keramikas dažnai pasiteirauja lankytojų: kam tas rakandas ar įrankis skirtas. Mažai kas bežino. Parodo, kaip senoliai saugojo savo dirbinius: rasi čia net pakuliniu siūlu suadytų senųjų molio dirbinių, apraizgytų karnų “tvarsčiais“, kad ilgiau tarnautų.
Eksponatų įvairovė, net galva sukasi: puodai, puodynės, ąsočiai, palivonai, bakai ir lekai (taip juos vadino mūsų senoliai) aliejui laikyti, net moliniai bidonėliai pienui nutekinti, grietinei atskirti. O kur dar galybė kitų rakandų – geldų, piestų, linų bruktuvių, kėdžių, indaujų. Eksponatai savitai pateikti: kabo ąsočiai ant akėtvirbalių, pūpso puodai ant akmenų krūsnies, juodpuodžiai kontrastingai sukritę į baltąjį smėlį. Vienos puodynės ant girnapusių ornamentuotos švyti, kitos kinivarpų pėdsakais išmargintose indaujose tupi.
Kai savivaldybė muziejui skyrė nenaudojamą šimtametės mokyklos pastatą, įkūrėjas pašėlo degti naujomis idėjomis. Salės pasipildė šiuolaikiniais tapybos, grafikos, meninės fotografijos, drožybos eksponatais puodininkystės tema. Keramikas panūdo sukaupti medžio skulptūras, sukurtas visų Liongino Šepkos premijos laureatų – jau bemaž visas turi. Ir nebūtų nenuorama Valiušis, kad muziejuje sutilptų: su savo idėjomis „išlėkė“ net į kiemą.
„Vienąkart, muzikos klausydamasis, – prisiminė, – susimąsčiau, juk niekas nepastatė puodžiui atminimo paminklo, o toks sunkus jo amatas: purvas, amžina drėgmė, nesveikata. Retas brandžios senatvės sulaukia. Taip užgimė pirmasis skulptorių seminaras, jau ir antrasis įvyko“.
Dabar muziejaus aplinkoje auga visas skulptūrų (jau išskobta 10) parkas, kurį kūrė aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai, tik žemaičių darbų kol kas nėra. Bet dar yra laiko jiems pakviesti ir laisvos vietos užtenka. Muziejus gyvas ne vien ekskursijomis, bet ir čia vykstančiu mini festivaliu „Ir skamba muzika kaip molis“, kuriam pradžią įkvėpė žavioji solistė Judita Leitaitė, aplankiusi muziejų ir puodžių karaliaus pasodinta prie žiedimo rato. Dar čia rengiamos tapybos, keramikos, medžio drožėjų darbų parodos.
Dažais kvepiančiose patalpose netrukus bus įkurtos edukacinės klasės mokyti senojo amato jaunimą. Parsivežęs svaigių idėjų iš Prancūzijos, V. Valiušis svajoja, kad ir jo Leliūnai taptų keramikų dvasios kupinu miesteliu. Kad leliūniškiai, kaip tie prancūzai, gurkšnodami vyną, iki vidunakčio šurmuliuotų aplink degimo krosnis, stebėtų, kaip iš jų „išrieda“ dirbiniai ir kaip savo molio vaikais džiaugtųsi juos sukūrusieji.
Savo karšto būdo nešykštėdamas idėjų laužo kaitrai, keramikas neapleidžia ir žiedimo rato. Juk nevalia pamiršti ir nepateisinti kažkada Dailės akademijos profesoriaus Juozo Adomonio ištartų jo kūrybą įvertinusių žodžių: „Valiušis valdo žiedimo ratą it Dievas“. Veikiausiai keramikas yra apie tai prasitaręs ir Liongino Šepkos laureatui, savitam drožėjui iš Suvalkijos Zenonui Skinkiui.
Šis jo muziejui padovanojo unikalų drožybos paveikslą, kuriame puodą žiedžia pats Dievas. O to paties Zenono drožtas Angelas į Vytauto namus atkeliavo jau kitu keliu: juo V. Valiušis buvo apdovanotas konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ už senųjų amatų naująjį gyvenimą.