Lengviausia susitarti dėl „medžiaginės“ kainos: drobė, dažai, akmuo, mediena, gaidos. Bet kaip susitarti dėl kainos to, ką vadiname kūriniu? Pavyzdžiui, dėl „Monos Lizos“ šypsenos arba Beethoveno Devintosios simfonijos?
1723 metais genialiausias visų laikų kompozitorius Johannas Sebastianas Bachas sukūrė baroko orkestrinės muzikos šedevrus – šešis „Brandenburgo koncertus“. Paskyrė juos Brandenburgo markgrafui, vildamasis, kad šis iš mažo mietelio Keteno pakvies jį į tarnybą Berlyne.
Viltys neišsipildė. Po markgrafo mirties, parduodant jo biblioteką, Bacho šedevrai buvo įvertinti po keturis grašius kiekvienas. Visos partitūros – 24 grašiais.
1786 metais Wolfgangui Amadeus Mozartui už šešis šedevrus – styginių kvartetus, leidykla sumokėjo 4 220 dukatų.
Už pirmą reikšmingą operą – šiaip jau, trečią iš eilės – „Nabukas“ 1842 metais Giuseppei Verdi buvo sumokėtas 3 000 lirų honoraras. Po trisdešimties metų už trečią iš eilės nuo galo „Aidą“ – 150 000 lirų.
1928 metais Kauno valstybės teatro pagrindiniai operos solistai, be pagrindinės 1 450 Lt, algos už spektaklį papildomai gaudavo po 300 Lt.
1964 metais žymiausio lietuvių dainininko, pasaulinio masto tenoro Virgilijaus Noreikos honoraro suma buvo 1 650 rublių.
Už 1990 metais liepos 17dieną Romos „Caracallu“ termose vykusį koncertą kiekvienam iš trijų tenorų – Luciano Pavarotti, Jose Carreras ir Placido Domingo – buvo sumokėta po 500 000 USD.
Kalbant apie kainas, yra dar vienas – esminis – aspektas.
Kūrinio kaina ir vertė – netapatūs dalykai. Kainą gali nustatyti autorius, ekspertai, pirkėjai, rinka. O vertę? Gal tik laikas. Tik jis dažniausiai išduoda tikrąją padėtį. Ir tada pasirodo, kad kūrinys, vakar įvertintas grašiais, šiandien kainuoja milijonus. O kūrinys, vakar buvęs madingas ir todėl kainavęs milijonus, šiandien apskritai bevertis, bekainis ir nereikalingas.
Mecenatai ir darbdaviai
Paskutiniame šimtmetyje prieš mūsų erą Romoje gyveno toks Gajus Plinijus Mecenatas. Jis buvo valstybės veikėjas ir imperatoriaus Augusto draugas bei patarėjas. Rašė prozos ir poezijos kūrinius, (beje, išliko fragmentų), globojo Vergilijų, Horacijų ir kitus žymiausius tų laikų poetus. Už tai istorija jam atsilygino su kaupu. Ilgainiui Mecenato prievardis tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu menininkų ir literatų globėją.
Tikrasis mecenavimas prasidėjo Renesanso epochoje Italijoje. Tai pirmiausia lėmė geografija: Italija buvo artimiausiai susijusi su šį sąjūdį įkvėpusiais mokslo ir meno objektais.
Be to, Italija dominavo prekybos srityje: jos ryšiai su Bizantija, turtingos šeimos ir klestintys kunigaikščiai skatino pasaulietinės kultūros plėtrą kaip priešingybę bažnytinei kultūrai, puoselėjamai didžiųjų šiaurės Europos vienuolynų ir bažnyčių.
Jau XV amžiuje Italijoje buvo daugybė miestų – tvirtovių ir mažų kunigaikštysčių. Jų valdovai siekė išaukštinti savo ir miesto vardą. Tam jie statydavo rūmus ir vilas, puošdavo juos naujais meno kūriniais ir instrumentiniais ansambliais. Ir, žinoma, turėjo savo rūmų kompozitorius.
Žymiausios Renesanso Italijos mecenatų šeimos buvo Sforzos Milane, Gonzagos Mantijoje, Este Feraroje ir Medici Florencijoje. Didikų Sforzų pradininkas buvo Rumunijos valstietis, vėliau kondotjeras, didysis konetablis Mucijus Atendolas (1369–1424).
Jo sūnus Francesco (1402–1466) tapo Milano kunigaikščiu, prijungė prie Milano didesniąją dalį Lombardijos, Genują. Sforzų laikais (XV–XVI a. vidurys) Milanas tapo svarbiu kultūros centru. Sforzos globojo mokslininkus, poetus, dailininkus, jų rūmuose 1481–1499 metais dirbo Leonardo da Vinci ir kompozitoriai, iš kurių žymiausias – Josquinas Desprès (XV a.). Beje, iš Sforzų kilusi Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona Bona.
Mantujos hercogo Gonzagos rūmuose gyveno ir kūrė pirmosios tikros operos „Orėjas“ (1607 m.) kūrėjas ir žymiausias madrigalų autorius Claudio Monteverdi (1592–1612). Gonzagos kurį laiką globojo ir du žymiausius Renesanso kompozitorius – Palestiną ir Orlandą Lassą.
Hercogas Alfonsas d’Este 1380 metais įkūrė bene labiausiai Europoje išgarsėjusį profesionalių dainininkių moterų ansamblį „Concerto delle donne“. Juo netruko pasekti Gonzagos ir Medici.
Tarp mecenatų kunigaikščių, hercogų ir kitokių didikų Medici buvo Italijos nearistokratinės kilmės giminė, su pertraukomis valdžiusi Florenciją 300 metų – nuo 1434 iki 1737 metų.
Iš pradžių Medici buvo prekybininkai, bankininkai, manufaktūrų savininkai. Beje, XV amžiuje Medici prekybos ir banko bendrovė buvo viena didžiausių Europoje. Jų giminėje vėliau buvo ir popiežių, ir tironų, ir bankininkų, o moterys – Prancūzijos karalių žmonos. Medici globojo pirmuosius operų kūrėjus, filosofus, o jų valdoma Florencija tapo Renesanso kultūros centru.
Dvarai – kultūros židiniai
XVII–XVIII amžiuje dauguma Europos rūmų ir dvarų tapo svarbiausiais muzikinės kultūros židiniais. Muziką globojo popiežiai, imperatoriai, karaliai ir mažesnių valstybėlių vadovai, aristokratai, privatūs klubai, akademijos.
1655 metais Romoje savo dvarą įkūrė sosto atsisakiusi Švedijos karalienė Kristina. Jį valdė iki mirties 1689 metais, garsėdama kaip viena iškiliausių to meto intelektualių, aistringa knygų kolekcininkė ir maloninga menininkų globėja, Romoje Kristina įkūrė dvi akademijas, kurios traukė mokslininkus ir poetus, teologus ir filosofus, libretistus ir kompozitorius, taip pat aristokratiją.
Ji rėmė teatro ir operos spektaklius, vykstančius popiežiaus Inocento XI, priešiškai nusiteikusio teatro atžvilgiu, pašonėje. Kadangi jos dvare nuolat vykdavo koncertai, netrukus jis tapo svarbiu miesto muzikinio gyvenimo centru.
Be kitų, Kristina globojo žymiausią XVII amžiaus operų kūrėją Scarlatti ir vieną geriausių Romos smuikininkų ir kompozitorių Corelli. Rengdama didžiulį koncertą Anglijos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto garbei, Kristina paprašė Corelli diriguoti 150 atlikėjų orkestrui ir daugiau kaip 100 dainininkų chorui bei solistams.
XVIII amžius ne veltui vadinamas Švietimo. Seniems įsitikinimams meta iššūkį naujos minties ir elgsenos normos. Visuomenė, ypač gausėjantis vidurinysis sluoksnis, užsidegė mokslo troškimu ir meno pomėgiu. Valdovai stengėsi neatsilikti. XVIII amžius – išprususių despotų epocha. Su garsiais filosofais, rašytojais, mąstytojais susirašinėjo, meną rėmė ir Rusijos carienė Jekaterina Didžioji, Prūsijos ir Austrijos imperatoriai Frydrichas Didysis ir Juozapas II – abu dar ir masonų šalininkai.
Jie buvo ne tik meno globėjai, bet ir darbdaviai. Jie kvietėsi ir priimdavo tarnauti rūmų muzikantais žymiausius to meto kompozitorius ir atlikėjus. Ypač išsiskyrė Frydrichas Didysis, kurį Voltaire’as vadino „Šiaurės Saliamonu“.
Jis buvo „apsišvietęs monarchas“, „filosofas soste“. Be tiesioginių karaliaus reikalų – valstybės, armijos, diplomatijos – Frydrichą domino ir dalykai, anaiptol neprivalomi karaliui: senovės ir naujųjų filosofų studijos, eilių ir muzikos kūryba, vadovavimas operos spektakliams ir apskritai minties ir švietimo globa. Jis pastatė puikų operos teatrą, papuošė jo fasadą lotynišku užrašu: „Karalius Frydrichas – Apolonui ir mūzoms“, tuo duodamas suprasti, kaip netoli vienas nuo kito yra du menų globėjai – karalius ir dievas.
Frydrichas Didysis buvo ir muzikantas diletantas – pusėtinai grojo fleita. Koncertus šiam instrumentui specialiai karaliui kūrė jo mokytojas, žymus fleitininkas Quantzas, o net 30 metų karaliaus akompanuotoju ir rūmų kompozitoriumi dirbo Bacho sūnus Philippas Emanuelis. Beje, karalius savotiškai „globojo“ muzikantus: nemėgo bažnytinės muzikos, nepakentė vokiečių dainininkų.
Per operos spektaklius jis nesitraukdavo nuo dirigento ir nuolat kišdavosi į jo darbą. Taigi jo asmeninis skonis ir smulkmeniška priežiūra stabdė muzikos meno naujų krypčių raidą. Ilgainiui Prūsija tapo muzikos konservatyvumo citadele ir simboliu.
Austrijos–Vengrijos imperijoje nuo XVII a. vidurio iki pat XIX a. vidurio garsėjo bene žymiausių muzikos mecenatų visoje Europoje giminė – vengrų kunigaikščiai Esterhazi. Beje, ne vienas jų dar ir pats buvo muzikantas. Esterhazi rūmai Eizenštate, netoli Vienos, pastatyti Versalio pavyzdžiu, tapo Austrijos–Vengrijos kultūros centru, gerai žinomu Europoje.
Žymiausias iš Esterhazi buvo trečiasis giminės atstovas Miklošas (Nikolajus), pramintas Puikiuoju (1714–1790). Tai jis pastatė austrų Versalį – Esterhazi rūmus, o šalia jų – 400 vietų operos teatro pastatą. Tai jam 25 metus tarnavo vienas žymiausių visų laikų pasaulio kompozitorių Josephas Haydnas. Tai jis išlaikė operos trupę ir instrumentalistų – virtuozų kapelą, išgarsėjusią visame žemyne.
Mūsiškai kalbant, Nikolajus Puikusis buvo milijardierius, valdęs didelius turtus ir neišmatuojamus žemės plotus. Sykiu tai buvo labai išsilavinęs, ypač mėgęs muziką ir globojęs muzikantus, rinkęs turtingą natų biblioteką, pats griežęs baritonu (muzikinis instrumentas). Jo rūmuose dukart per savaitę buvo rodoma opera, kasdien vykdavo koncertai. Publiką sudarė kunigaikštis ir jo svita bei dažni, kartais labai aukšti svečiai iš Austrijos ir užsienio.
Nikolajaus Puikiojo anūko, Milošo jaunesniojo, užsakymu muziką kūrė Haydnas, Beethovenas, o jo dvare tarnavo ir kapeloje grojo Ferenzo Liszto tėvas. Esterhazi mecenavo muzikos meną net iki 1848 metų, kai viską pakeitė revoliucija.
Tarnai ir laisvieji
Laisvė yra vienas didžiausių ir esminių menininko idealų. Bet ar nedažniau laisvė lieka tik iliuzija?
Štai Franzas Schubertas (1797–1828) nuo jaunystės troško tik vieno – būti laisvu kūrėju. Jo tėvas, Vienos priemiesčio mokytojas, norėjo, kad sūnus eitų jo pėdomis. Iš reikalo – grėsė rekrūtai, o mokytojų į juos neėmė. Pabuvęs mokytojo padėjėju už 40 florinų metinę algą (tarnaitė per metus gaudavo 53 florinus), dvidešimtmetis Franzas pagaliau ištrūko į laisvę. Vasarą jis porai mėnesių išvyko pas kunigaikštį Esterhazi mokyti muzikos jo dukrą. Už kiek? Už 75 florinus per mėnesį.
Bet Schuberto nesuviliojo nė toks atlygis. Norėjo būti visiškai nepriklausomas ir gyventi tik muzika. Kartą jis pareiškė: „Tokius kaip aš privalo išlaikyti valstybė“. Neišlaikė jo nei valstybė, nei mecenatai. Jį supo nedaugelis draugų ir gerbėjų, tokių pat neturtingų kaip jis.
Kiti jo nepažinojo. Susikurti nepriklausomą padėtį iš savo kūrinių leidimo kaip Beethovenui nepavyko. Muzikinė rinka juo nesidomėjo. Visą savo neilgą gyvenimą – mirė būdamas 31 metų – Schubertas savo kailiu patyrė nepriteklių ir skurdą, niekada neturėjo savo kampo.
Vienintelis viešas jo kūrinių koncertas įvyko likus vos septyniems mėnesiams iki mirties. Po to dienoraštyje atsirado įrašas, kad koncertas atnešė jam „karališką“ sumą – 800 florinų.
Ką reiškė ši suma? Istorikai liudija, kad vidutinis jo atlyginimas (honorarai, pašalpos ir kt.) buvo 750 florinų per metus, o per visus 12 ar 14 kūrybos metus jis uždirbo apie 9 000 florinų. Vidutinis aukšto rango valstybės tarnautojo atlyginimas siekė 4 000 florinų per metus.
1828 metais Schubertui už absoliutų šedevrą – vokalinį ciklą „Žiemos kelias“, kurį sudaro 24 genialios dainos, leidėjas sumokėjo 24 florinus. Po vieną už vieną dainą. Vėliau Europos pianizmo dievaitis Ferenzas Lisztas perkūrė pluoštą Schuberto dainų fortepijonui. Tas pats leidėjas Lisztui sumokėjo po 100 florinų už kiekvieną transkripciją. Lisztas lenkė galvą prieš genijų Schubertą. Bet kas žino vargšo leidėjo pavardę?
Trys didieji klasikai
Apie Josephą Haydną, Wolfgangą Amadeus Mozartą ir Ludwigą van Beethoveną sakoma – trys didieji Vienos klasikai. Išties ši geniali trijulė įvairiais keliais ir skirtingu laiku atsidūrė Vienoje ir sukūrė bei įtvirtino klasicistinę simfoniją, kvartetą, operą, sonatą. Absoliučiai unikali trijulė pasaulio muzikos istorijoje. Jie ilgiau ar trumpiau vienas kitą pažinojo ir vienas iš kito tiesiogiai ir netiesiogiai mokėsi: Haydnas buvo vyriausias, tad mokė kitus du.
Beethoveną (1770–1827) reikėtų laikyti pirmuoju didžiu kompozitoriumi, kuris buvo nepriklausomas muzikas. Pasinaudojęs savo jaunystės darbdavio Bonoje, Kelno arkivyskupo kiurfiursto Maximiliano Franzo (jo brolis imperatorius Juozapas II valdė 1765–1790 metais) dėka įgytais ryšiais, 22 metų Beethovenas įsikūrė Vienoje. Jį skatino ir rėmė keletas Austrijos, Čekijos (Bohemijos) ir Vengrijos aristokratų.
Kaip tik dėl to, kad jie rėmė Beethoveną, o šis savo mecenatams dedikavo nemažai kūrinių, mes žinome ir pagarbiai tariame jų pavardes: kunigaikštis Lichnowsky priėmė atvykusį į Vieną Beethoveną gyventi vienuose iš savo rūmų ir rėmė jo koncertus; kunigaikštis Lobkowitzas turėjo nuosavą orkestrą, kuris atlikdavo Beethoveno simfonijas, pirkdavo teisę pirmą kartą atlikti kai kuriuos kompozitoriaus kūrinius. Kunigaikščiai Lobkowitzas, Kinsky ir erchercogas Rudolphas kartu dovanojo kompozitoriui rentą, kad šis galėtų iki mirties be materialinių rūpesčių gyventi ir kurti Vienoje. Tačiau turtuoliu Beethovenas niekada netapo.
Mozartas (1756–1791) irgi veržėsi į laisvę. Tačiau 1781 metais ištrūkęs iš tarnybos nekenčiamam Zalcburgo arkivyskupui, kur tarnavo rūmų koncertmeisteriu su 150 florinų metine alga, paskui – rūmų vargonininku, ir pabuvęs nepriklausomas, jau po šešerių metų mielai sutiko tapti imperatoriaus rūmų muzikantu. Dabar gavo 800 florinų metinę algą. Šiuolaikiškai kalbant, pareigybinių instrukcijų nebuvo. Tik žinojo, kad turės sukurti po 15–20 naujų menuetų kiekvienai imperatoriaus puotai.
Apie Mozarto honorarus žinome tik pavienius faktus. Neabejotinai rekordinį to meto užmokestį jam 1787 metais sumokėjo Prahos teatras už operą „Don Žuanas“ – 4 220 florinų. Anų laikų muzikai sakę, kad už šią operą, beje, laikomą visų laikų geriausia opera pasaulyje, Mozartas gavęs visą lobį. Išties už vėliau kurtas operas Mozartas gaudavo maždaug po 900 florinų.
Vienos centre Mozartas su šeima buvo įsikūręs erdviame bute, už kurį mokėjo 460 florinų per metus. Bute stovėjo labai brangus biliardo stalas, arklidėse – geras žirgas. Buvo įsigijęs net karietą, bet vėliau buvo priverstas ją parduoti. Matyt, nepaprastai išlaidžiai žmonai skubiai prireikė grynųjų.
Čia, ko gero, būtų pats laikas pasidomėti, kaip atrodė gyvenimas Mozarto laikų Vienoje. Biografė Leonhardt pateikia tokius duomenis: Austrijos piniginis vienetas tada buvo florinas, vokiškai – guldenas. Už vieną floriną Vienoje buvo galima nusipirkti 700 g cukraus, 100 g kavos pupelių, 2 kg sviesto, 3 kg ryžių arba 0,5 kg medvilnės verpalų. Pagaliau 10 bokalų alaus.
Tiek pat kainavo 8 lankai gero natų popieriaus, gydytojo iškvietimas pas ligonį, neblogiausias bilietas į operos spektaklį, laikraščio „Wiener Zeitung“ prenumerata vienam mėnesiui. O gero buto nuoma Vienos centre kainavo apie 400 florinų per metus.
Vieną floriną skalbėja uždirbdavo per mėnesį, mezgėja – per 17 dienų. Pasiturintis austrų miesčionis arba žemesnio lygio aristokratas gaudavo nuo 1 000 iki 20 000 florinų metinių pajamų. Aukšto rango valdininko metinė alga buvo maždaug 4 000 florinų, tarnaitės – 35 florinai. Bet tarnaitę darbdaviai aprūpindavo maistu ir drabužiais, tad gyvendama šeimininko name ji išlaidų pragyvenimui iš esmės neturėdavo.
O kiek ir kaip XVIII amžiuje užsidirbdavo muzikantas? Taip, jis – ne skalbėja ir ne mezgėja. Jis – ne aristokratas (dažniausiai) ir ne valdininkas (dažniausiai). Jis – tarnas. Darbdavio aprūpinamas būstu, maistu, drabužiais, muzikos instrumentais, natų popieriumi, rašalu, plunksnomis, jis taip pat naudojasi biblioteka, jo žinioje – muzikantų kapela ar net rūmų opera. Ir žinoma, jo metinė alga – ne 30 florinų.
Bene žymiausias iš XVIII amžiaus muzikantas – tarnas buvo Haydnas (1732–1809). Karietų meistro ir virėjos sūnus iki aštuoniolikos metų nuolat jautė alkį. Muziko tarnybon stojo sulaukęs 27-erių. Pirmoji alga buvo 300–400 florinų per metus. 1761 metais jis atsidūrė kunigaikščių Esterhazi dvare. Dabar jis turėjo reikalų su keturiais Esterhazi. Jų šeimai Haydnas ištikimai tarnavo 30 metų – iki 1790-ųjų, o įvairiomis formomis – iki mirties.
Ar Haydną slėgė ši tarnyba?
Viena vertus, Haydnas buvo prilygintas rūmų tarnui. Sutarties punktai bylojo, kad į darbą jis turi ateiti baltomis kojinėmis, švariais drabužiais, pudruotu peruku, nevalgyti ir negerti su pavaldiniais, nebūti su jais familiarus. Sutartis įpareigojo kurti kunigaikščio nurodytas kompozicijas, niekam jų nerodyti ir neplatinti, niekam nekurti be kunigaikščio leidimo. Buvo išvardyta ir daug Haydno pareigų bei nustatytas atlygis – 400 florinų per metus.
Kita vertus, jau po metų Nikolajus Puikusis padvigubino atlyginimą, paskyrė trijų kambarių butą. Dar po septynerių metų Haydno alga siekė 960 florinų, be to, metams jam buvo skiriama 130 kg jautienos, 25 kg druskos, 13 kg lydytų lašinių, 50 l kviečių ir kitokių gėrybių.
1790 metais Haydnas baigė oficialią tarnybą, jam buvo paskirta 1 000 florinų premija, ilgainiui padidinta iki 1 600 ir mokama 400 florinų sinekūros alga. 1791 ir 1794 metais pabuvojęs Londone, iš koncertų ir kūrybos Haydnas gavo 24 000 florinų ir pelnė pasaulinę šlovę bei tapo turtingiausiu Europos ir pasaulio kompozitoriumi.
O svarbiausia, Haydnas tapo klasicistinės muzikos pagrindėju ir pirmuoju Vienos klasiku. Jis yra klasikos, simfonijos, kvarteto ir sonatos žanro kūrėjas. Tai jis yra tikrasis simfonijos ir kvarteto tėvas. Ir koks tėvas! Haydnas paliko 104 (!) simfonijas, o Mozartas – 50, Beethovenas – 9 ir 83 kvartetus.
Kam jis, be savo talento, už visa tai turėjo būti dėkingas? Ir kam dėkingi Esterhazi, kad jų vardai amžiams liko muzikos istorijoje?
Ta proga dera pasakyti, kad nuo tada, kai muziką ėmė kurti nebe vienuoliai, o pasauliečiai – maždaug nuo XIV amžiaus iki pat XVIII a. pabaigos – jokiam muzikantui į galvą negalėjo šauti mintis būti „laisvu menininku“.
Priešingai, didžiausias rūpestis ir tikslas buvo tapti imperatoriaus ar popiežiaus, karaliaus ar kardinolo, kunigaikščio ar bent kokio didiko rūmų, dvaro, bažnyčios kapelmeisteriu, vargonininku arba kapelos nariu.
Ir tik po Didžiosios prancūzų revoliucijos 1789 metais, kai griuvo senasis režimas ir į sceną įžengė buržuazija, baigėsi beveik absoliuti užsakomoji kūryba ir kompozitoriai pradėjo tiesiogiai bendrauti su leidėjais, impresarijais, salių nuomotojais, atlikėjais, žinoma, ir toliau su mecenatais, rėmėjais, globėjais.
Atkaklus darbas ir komercija
Prancūzų didžioji revoliucija nušlavė senąjį režimą – monarchų ir aristokratų hegemoniją. XIX amžius – buržuazijos, pramoninio perversmo amžius – Europoje sukūrė naują visuomenės tipą. Joje menininkas nustojo būti tarnu ir pats rūpinosi savo gyvenimu ir kūryba. Toji laisvė, bent jau iki XIX a. vidurio, ne vienam brangiai kainavo.
Nuolatinė įtampa, amžiaus ligos – džiova ir sifilis – į kapus vieną po kito varė jaunus talentus: Schubertą – 31-erių, Bellini – 34-erių, Bizet – 36-erių, Mendelssohną – 38-erių, Chopiną ir Weberį – 39-erių, Musorgskį – 42-ejų, Veniavskį – 44-erių, Straussą (tėvą) – 45-erių, Schumanną – 46-erių.
Žinoma, mecenavimo praktika ir patys mecenatai neišnyko. Bet tokių kaip Esterhazi jau nebebuvo. Tuomet teko labiau pasikliauti savo talentu, darbu ir sėkme. Laisvo menininko pajamų šaltiniais tampa autorių teisės, privačios pamokos, koncertavimas, dirigavimas. Tačiau apsieiti be mecenatų, filantropų, tiesiog draugų ar meilužių sunku.
Operos genijus Giuseppe Verdi visą gyvenimą atkakliai, sunkiai ir kietai dirbo. Prisimindamas produktyviausią laikotarpį – 1840–1850 metus, kai parašė 14 operų, senatvėje sakydavo: „Dirbau kaip galeros irkluotojas“. Vaikystėje ir jaunystėje iki 30 metų Verdi globojo alkoholinių gėrimų prekijas didmena, aistringas muzikos gerbėjas, išsilavinęs, plačių pažiūrų Antonio Barresi, tapęs ir jo uošviu.
Bet kai 1842 metais trečioji Verdi opera „Nabukas“ garsiajame Milano „La Scala“ teatre sukėlė furorą, Barresi pagalbos daugiau nebereikėjo. Už pirmąją operą Verdi gavo 1 000 lirų honorarą, o vien už „Nabuko“ partitūros publikaciją garsus leidėjas Ricardi jam sumokėjo 3 000 lirų.
Taip prasidėjo viena sėkmingiausių kūrėjo ir leidėjo kūrybinių ir komercinių sąjungų operos istorijoje. Už ketvirtąją operą „Lombardiečiai“ Verdi gavo 8 000 lirų honorarą, o Ricardi dar paklojo krūvą pinigų. Verdi tuomet buvo 30 metų. Nuo tada – jo laikas. Viską darė greitai, kalbėjo mažai, rašė su gramatinėmis klaidomis, nemokėjo nei anglų, nei prancūzų kalbos. Iš karto matyti – provincialas.
Bet jis tapo populiariausiu Italijos kompozitoriumi. Kito tokio talento nebuvo kone 50 metų! Jėga, begalinis įniršis ir noras atsirevanšuoti už vaikystės, paauglystės ir jaunystės skriaudas ir vargus (nepriėmė į Milano konservatoriją!) – šis kūrybos stimulas buvo visiškai naujas, unikalus italų operos reiškinys.
Žmogaus su tokiu stipriu charakteriu ir tokiu maniakiškumu, kone beprotišku geismu išsiveržti į priekį dar nebuvo italų muzikos istorijoje. Garsas apie naująjį Italijos talentą peržengė sienas. Puikias sutartis siūlė Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos imperatoriai.
1847 metų liepos 22 dieną Londono karališkasis operos teatras dar nebuvo matęs tokio publikos antplūdžio. Turėjo pasirodyti pati karalienė Viktorija! Verdi pats dirigavo premjerą „Plėšikai“. Kasos įplaukos pasiekė rekordinę sumą – 150 000 itališkų lirų. 1871 metais tokio dydžio honorarą gavo už „Aidą“.
Sulaukęs 40-ies Verdi tapo ne tik garsiausiu Italijos kompozitoriumi. Jis buvo milijonierius, stambus žemvaldys, dvarininkas. Viską pasiekęs darbu.
Straussų šeimyninė ranga
Nėra reikalo išsamiau aiškinti, kodėl Europa po Napoleono sutriuškinimo pradėjo it patrakusi šokti. Išmetusi į istorijos saugyklas aristokratų menuetą, ji ėmė trypti kadrilį, polką, galopą ir, žinoma, valsą. Išmušė Straussų dinastijos valanda.
1825 metais Straussas tėvas įkūrė Vienoje pirmąjį šokių orkestrą. Po tėvo mirties 1849 metais jį perėmė sūnus, vėliau pakrikštytas „valsų karaliumi“. Jis suskaidė orkestrą, nusamdęs vežiką lakstė iš vienos kavinės į kitą, padiriguodavo vieną valsą ir išeidavo. Johanno Strausso sūnaus orkestras per vakarą grodavo dvidešimtyje kavinių ir restoranų.
Kai tokia praktika pradėjo kelti publikos nepasitenkinimą, jis į veiklą įtraukė brolius – Josefą ir Eduardą. Finansų reikalus tvarkė motina. Visi drauge jie sukūrė Vienos pramoginės muzikos monopolį. Net būdamas Amerikoje, Straussas pardavinėjo senus valsus, suteikdamas jiems naujus, amerikietiškus pavadinimus.
Būdamas talentingas kompozitorius ir aukštos klasės verslininkas, sugebėjo padaryti taip, kad valsas taptų mėgstamas ir restoranuose, ir svetainėse, ir Richardu Wagneriu besidominčios visuomenės susiėjimuose.
Straussas kūrė muziką, atitinkančią to laiko dvasią. Labai madingą muziką. Popmuziką. Jo didžiulis koncertas Bostone, kurio klausėsi 100 000 isteriškai susižavėjusių žmonių, pavertė niekais trijų šiuolaikinių tenorų pasirodymus. Kompozitoriui 1876 metais buvo suteikta garbė diriguoti JAV 100-osioms metinėms skirtame koncerte. Už savo darbą dirigentas gavo tais laikais fantastišką honorarą – 100 000 USD.
Netrukus po to Straussas dirigavo Niujorko muzikos akademijoje. Vieno vakaro honoraras – 1 250 USD. Kompozitorius buvo labai daug uždirbantis žmogus. Už vieną pasirodymą jis gaudavo universiteto profesoriaus metų algą.
Taigi popmuzikos kūrėjų ir profesorių apmokėjimo srity – nieko nauja. Bet būdamas madingiausias, buvo ir talentingiausias. Jį gerbė ir tokie aukštosios muzikos korifėjai kaip Berliozas, Brahmsas, Wagneris. Jo muzika toli gražu nebuvo vienadienė. Jis statomas į vieną eilę su Bruckneriu, Schubertu ir Brahmsu.
Ir vis dėlto vienintelis dalykas, kurio nesulaukė populiarumo išlepintas Straussas, – tai, kad nebuvo pripažintas rimtu menininku.
Praėjus 100 metų po jo mirties, kompaktinės plokštelės su Strausso kūrinių įrašais buvo pardavinėjamos taip pat sėkmingai, kaip ir klasikinės muzikos lyderio Mozarto kūrinių įrašai.