„Žmogaus, kuriam knyga yra kaip inkvizicijos įrankis, skaityti nepriversi. Bet pamėginti galima“, – sako žinoma rašytoja Renata Šerelytė.
Ji baiminasi, kad skaitymo metai gali likti tik skambia deklaracija, nes ir praėjusius vaikų kultūros metus lydėjo gražios kalbos, o ne konkretūs darbai.
- Ar jus nudžiugino Lietuvos Vyriausybės iniciatyva 2008-uosius paskelbti skaitymo metais? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo R.Šerelytės.
- Žinią sutikau gana optimistiškai. Juk išties gražiai skamba – skaitymo ir blaivybės metai! Bet skaitymas yra ne šokių ar dainų dešimtukas. Tai daug rimtesnis dalykas.
Todėl manau, kad tokia deklaracija visko iš esmės nepakeis. Kita vertus, būtų puiku, jeigu skaitymo metus pavyktų paversti savotiška reklamos akcija.
- Dabar prisiminkime privačioms iniciatyvoms, savieigai paliktus pernykščius vaikų kultūros metus. Ar tas pat negresia skaitymo metams?
- Apie vaikams skirtų pernykščių festivalių, renginių ar bibliotekų fondų finansavimą buvo daug kalbama. O viskas, kaip pas mus įprasta, rėmėsi pavienių asmenų iniciatyva.
Tai tik rodo, kad nepakanka ką nors – vaikų kultūros ar skaitymo metus – paskelbti. Būtina sudaryti rimtas programas, kaip visa tai vyks ir kiek tai kainuos.
Tačiau mūsų valdžiai kultūra – visiškai šalutinis dalykas, apie kurį nė žodžio nerasi net partijų programose.
Daugeliui politikų, kaip asmenybėms, kultūra nėra gyvenimo būdas. Jei ir yra, nebent parodomasis dalykas. Tarkime, Vladimiro Romanovo seni Naujieji metai.
- Kaip valstybė turėtų skatinti skaitymą?
- Šių laikų knygų gausybėje neprofesionaliam žmogui susigaudyti išties sunku. Todėl man visai pavykę atrodo Kultūros ministerijos, M.Mažvydo bibliotekos ir LRT organizuojami Metų knygos, geriausių knygų penketuko rinkimai.
Galbūt tokių penketukų galėtų būti renkama daugiau. Gal jie galėtų būti taikomi įvairesniam skoniui.
Tarkime, kodėl negalėtų atsirasti kokio nors moterų romanų arba bulvarinės literatūros penketuko. Tik, žinoma, jo rinkimus turėtų paskatinti ir remti ne Kultūros ministerija, o kokia nors privati struktūra.
- Dabar nuolat dejuojama, kad neliko literatūros kritikos, kuri skaitytojams padėtų susigaudyti didžiulėje knygų rinkoje.
- Taip. Juo labiau kad pastarojo meto literatūra yra nepaprastai turtinga ir įvairi. Galėtų atsirasti apžvalgų ir apie fantastikos, ir apie vaikų, ir apie verstinę literatūrą. Tik jos turėtų būti rašomos ne moksliniu, o kiek lengvesniu, populiaresniu stiliumi.
Padėtis knygynuose – ne ką geresnė. Tarkime, daugelio knygynų pardavėjai tėra prekybininkai, o ne knygų žinovai. O juk jie turėtų būti vieni pagrindinių patarėjų, nes dirba su žmonėmis, kurie jau pasirengę pirkti knygą.
O ką kalbėti apie provincijos, kaimo žmones, kurie mėnesių mėnesius ne tik negali iš arti išvysti gyvo rašytojo, bet ir bibliotekoje rasti norimos knygos.
- Bet ar įmanoma žmogų, kuris per gyvenimą nėra perskaitęs nė trijų knygų, priversti skaityti?
- Galima pamėginti. Nepavyks – tai nepavyks. Bet netikiu, kad yra tokių žmonių, kuriems nerūpėtų jokios gyvenimo apraiškos, jokios sritys.
* * *
Lietuvių skaitymo įpročiai
* Lietuvoje atliktas tyrimas „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“ rodo, kad nuolat knygas skaito du trečdaliai, o dažnai – mažiau negu trečdalis gyventojų.
* Daugiausia skaito turintys aukštąjį išsimokslinimą, rečiausiai – pradinį ir pagrindinį. Daugiausia skaito didžiųjų miestų, mažiausiai – kaimo vietovių gyventojai.
* Lietuvos dienraščius ir vietinę spaudą skaito keturi penktadaliai gyventojų.
* Norėdami tobulėti savo pasirinktos profesijos srityje ar mokytis, daugiau skaito 16-30 metų asmenys.