Nors G.Zabukaitei tik dvidešimt aštuoneri, tačiau ją galima drąsiai vadinti tuo žmogumi, kuris Vilniuje atgaivino merdintį nekomercinį kiną.
„Čia ne mano nuopelnas. Tiesiog taip žvaigždės viską sudėliojo. Tuo metu, kai „Skalvija“ buvo ne itin populiari, užsidarė kino teatras „Lietuva“. Tai buvo bene didžiausias postūmis Vilniuje atgaivinti nekomercinio kino tradicijas. Mes tai ir stengėmės daryti“, – kalbėjo mergina.
Šiandien norint patekti į „Skalvijoje“ rodomą kino seansą, bilietus reikia įsigyti kone prieš dvi savaites.
- Tau užėmus „Skalvijos“ direktorės kėdę, nekomercinis kinas vėl išgyvena aukso amžių. Kaip jums pavyko pritraukti tiek lankytojų?
- Tiesiog vilniečiai jau pasisotino komerciniu kinu ir patys ieškojo kitokio kino. Nors, antra vertus, nekomercinis kinas niekada nenukonkuruos komercinio.
Tačiau džiugu, kad „Skalvija“ turi savo nuolatinius ir ištikimiausius lankytojus. Kartais ateina ir naujų žmonių, kurie giliai nustemba mūsų salėje pamatę ne medines, o minkštas kėdes. Dalis jų tampa nuolatiniais lankytojais, kita dalis nesusidomi „sunkesniu“ kinu.
- „Skalvija“ į kino salę sugrąžino įvairią publiką – tarp jų ir pagyvenusius vilniečius.
- Na už tai pliusą sau tikrai galima užsidėti. Labai džiaugiuosi, kad senjorų seansai tokie populiarūs. Bilietai būna išpirkti dviem savaitėms į priekį! Dažnai visi norintys net netelpa į mūsų nedidelę salę. Tada kai kam tenka ir po kelis sėdėti ant kėdės, bet vis vien būna labai smagu!
Pasibaigus seansui, senjorai padėkoja už gerą filmą. Jei jiems kas nepatinka, tada papeikia.
Gražu žiūrėti, kaip po filmo senjorai susirenka mūsų kavinėje ir gurkšnodami kavą šnekučiuojasi. Daugelis čia atrado naujų draugų, gal net ir simpatijų... (juokiasi)
- Esi tikra vilnietė – čia gimei ir augai. Kokie privalumai ir trūkumai būnant sostinės vaiku?
- Turėjau galimybę vasaros atostogas praleisti Biržuose. Ten praleistos dienos savotiškai žavios, tačiau Vilnius man vis vien mielesnis.
Gyvenimas sostinėje daug dinamiškesnis, gyvesnis, čia gali daugiau išgyventi įvairių patyrimų.
Vienas didžiausių Vilniaus privalumų man visada buvo tai, jog čia daugiau galimybių. Aš turėjau galimybę rinktis, kurioje mokykloje noriu mokytis, ką veiksiu po pamokų. Norėdama pažiūrėti filmą, aš galėjau kino teatrą rinktis iš keliolikos, o ne iš vieno.
- Tai Vilnius tau visada buvo neatsiejamas nuo kino teatrų?
- Nors ir labai mėgau vaikščioti į kiną, tačiau tai nieko neturi bendro su dabartiniu mano darbu. Prisiminimuose daugiau įstrigęs Senamiestis. Bėgiojimas jo gatvėmis, nedideli parkeliai, vaikų žaidimų aikštelės.
Vaikystę praleidau Senamiestyje. Niekada nepamiršiu vijokliais apaugusio seno namo kiemo, žydinčių balkonų, aptrupėjusių plytelių ir džiovintais vaisiais kvepiančių gatvių.
Apskritai mano atmintyje daugiausia prisiminimų kelia kvapai. Juk niekada neprisiminčiau Vokiečių gatvėje buvusios kavinaitės „Žibutė“, jei ne svaiginantis kavos aromatas.
Mano mama buvo mokytoja, tad ji su savo kolegėmis dažnai ten eidavo gerti kavutės. Būtent tokios smulkmenos, kaip kavos kvapas, ir kelia gražiausius prisiminimus.
Kai man buvo penkeri, išsikraustėme į Justiniškes. Oj, kaip aš tada verkiau! Ta nežinomybė, kur išsikraustome, taip mane gąsdino. Tačiau tos ašaros byrėjo ne be reikalo. Matyt, jaučiau, kad Justiniškėse nebeturėsiu to, ką turėjau Senamiestyje.
- Tavo žodžiuose jaučiami dideli sentimentai seniems laikams. Negi nenori, kad Vilnius modernėtų?
- Neįsivaizduoju Vilniaus modernaus – čia per daug paveldo. Jei sumodernėsime, būsime miestas „n“. Vilnius turi savo dvasią. Jis netvarkingas, tačiau plačiąja prasme.
Čia atvažiavęs užsienietis turistas gali visą dieną ieškoti žmogaus, su kuriuo galėtų susikalbėti angliškai. Tačiau juk tai labiausiai ir žavi! Dėl to Vilnius dar nėra europinis miestas.
Visoje Europoje galioja tos pačios taisyklės, tie patys ženklai. Jei susigaudei viename mieste, nesunkiai tai padarysi ir kitame. O Vilniuje tavęs visada laukia savi patyrimai.
- Turi kokią nors Vilniaus viziją?
- Man norėtųsi, kad Vilnius taptų drąsesnis kultūros prasme. Norėčiau, kad daugiau atsirastų meno netikėtose erdvėse. Kažkur gražiai išpiešta siena ar vidury gatvės pastatyta instaliacija labai pagyvintų miestą.
Didžiausia svajonė – kad mieste galėtų laisvai reikštis menininkai. Bet svarbu, kad ir publika tam menui būtų subrendusi. Šiandien daugelį žmonių dar nėra pasiruošę naujovėms.
- Su dar nesubrendusia ir nepasiruošusia naujovėms publika jums jau teko susidurti. „Skalvijos“ kino centras buvo ta įstaiga, kuri užtarė homoseksualus.
- Mes tiesiog išreiškėme savo poziciją, jog esame tolerantiški ir neskirstome žmonių į blogus ir gerus.
Čia ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos problema. Žmonėms dar trūksta žinių, patirties. Jie mažai keliauja, nesusiduria su kitokiais žmonėmis.
Homofobija mane labai liūdina. Baisiausia, kad tokių netolerantiškų žmonių yra labai daug. Aš pati su savo draugais dažnai susiginčiju šiuo klausimu, tačiau tai vis vien nieko nekeičia.