Didelė Milano „Adelphi“ leidykla išleido jo eilėraščių rinkinį „Lapkričio simfonija ir kiti eilėraščiai“.
Tai dailus 300 p. leidinys (kaina - 25 eurai (86 litai). Knygoje įdėtas garsaus čekų rašytojo, pastaruoju metu, kaip ir O.Miloszas rašančio prancūziškai, Milano Kunderos (g. 1929 m.) įžanginis žodis, kurį perspausdino Romos dienraštis „La Repubblica“.
Paryžiuje gyvenantis romanų „Nepakeliama būties lengvybė“, „Lėtumas“, „Nemirtingumas“ ir daugelio kitų romanų autorius subtiliai perteikė O.Miloszo poezijos žavesį.
M.Kundera kelis kartus pakartojo, kad O.Milašius Paryžiuje buvo „svetimšalis“. SVETIMŠALIS. Bet nė vienu žodžiu neužsiminė apie didįjį poeto mitą-lietuvišką kilmę. Kažkokia neįprasta, skaudžiai žeidžianti užuomaršumo lengvybė.
Nepaisant to, tikimės, kad lrytas.lt skaitytojams šis tekstas M.Kunderos talento gerbėjams nuotaikos tikrai nesugadins.
***
Su O.Miloszo vardu pirmą kartą teko susipažinti praėjus keliems mėnesiams po karo, kai „Lapkričio simfonija“ buvo pirmą kartą publikuota čekų kalba viename avangardiniame žurnale, kurį aš - tuomet septyniolikmetis - pastoviai skaitydavau.
Šios poezijos žavesį supratau po trisdešimties metų, Prancūzijoje, kuomet pirmą kartą turėjau progos pavartyti O.Miloszo antologiją, išspausdintą originalo – prancūzų - kalba. Staigiai susiradau „Lapkričio simfoniją“, ją skaitant man atėjo į galvą puikus čekiškas vertimas, kurio iki šiol nepamiršau nė žodžio.
Turbūt O.Miloszo eilės čekiškame leidinyje man paliko giliausią įspūdį iš visų poetų, kuriuos tuomet skaitydavau, pavyzdžiui, Guillaume’as Apollinaire’as, Arthuras Rimbaud, Vitezslavas Nezvalas ar Robertas Desnosas.
Be abejo, šie poetai mane sužavėjo ne vien savo eilių nuostabumu, bet ir mitu, lydinčiu dievinamus vardus, kuriuos naudodavau lyg slaptažodžius tam, kad mane atpažintų draugai. O.Miloszo mito nebuvo: jo visiškai nepažįstama pavardė nieko nereiškė nei man, nei mano aplinkos žmonėms. Mane sužavėjo ne mitas, o poezijos grožis, nors ir vienišas, nuogas, be jokių išorinių efektų, bet kerintis. Būkime atviri: tokie dalykai nutinka išties retai.
Bet kodėl man įstrigo būtent „Lapkričio simfonija“? Manau todėl, kad atradau joje kažką tokio, ko nesutikau niekur kitur: sugebėjimą išreikšti tam tikrą nostalgijos formą, žvelgiant į ateitį, o ne į praeitį. Tai gramatinis būsimasis nostalgijos laikas. Tokia gramatinė forma, sviedžianti graudžią praeitį į tolimą ateitį, kuri lyg paverčia melancholišką prisiminimą kankinančiu neįvykdomo pažado liūdesiu.
„Vilkėsi blyškia violetine spalva, kerintis skausme!
Ir gėlės ant tavo skrybėlės bus smulkios ir liūdnos“
Pamenu vieną Racine’o spektaklį, pastatytą „Comedie Francaise“. Tam, kad replikos atrodytų natūraliau, aktoriai jas deklamuodavo tarsi prozą. Aktoriai vis pašalindavo pauzę eilių pabaigoje. Buvo nebeįmanoma atpažinti aleksandrino eilutės, suprasti rimų. Galbūt taip darydami, aktoriai manė pritapsiantys prie moderniosios poezijos dvasios, kuri jau seniai nebenaudojo nei poezijos metro, nei rimo.
Tačiau laisvas eiliavimas sukurtas ne tam, kad paverstų poeziją proza. Laisvosios eilės siekė išlaisvinti poeziją nuo tų gigantiškų metrų ir suteikti jai kitokį muzikalumą, skambantį natūraliau ir turtingiau.
Amžinai atsiminsiu tą melodingąjį siurrealizmo poetų balsą, didingai deklamuojantį eiles! Aleksandrinas, kaip ir laisvosios eilės yra nepertraukiamas muzikinis vienetas, pasibaigiantis pauze. Ši pauzė turi girdėtis tiek aleksandrino eilutėje, tiek laisvosiose eilėse, nors tai galėtų ir prieštarauti sakinio gramatinei logikai. Būtent šioje sintaksę laužančioje pauzėje ir slypi melodingas subtilumas.
Skausmingosios O.Miloszo „Simfonijos“ yra sudarytos iš retorinių figūrų, kurios prancūziškai vadinamos „enjambement“. O.Miloszo poezijoje „enjambement“ pasireiškia lyg trumpa žodžio, kuris bus jau sekančios eilės pradžioje, apstulbusia tyla.
„Ir tamsus slėnis bus ten, sudrėkęs
Krioklio aidu. Ir aš tau pasakosiu
Apie miestą ant vandens ir apie „Rabbi iš Bacharacho“
Ir apie Florencijos naktis. Ir bus taip pat“ (...)
1949-aisiais Andre Gide’as (1947 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija) redagavo leidyklai „Gallimard“ prancūziškos poezijos antologiją. Įžangoje jis teigia: „X man priekaištavo dėl to, kad į antologiją neįtraukiau nieko iš O.Miloszo eilių... ar tai galėtų būti užmaršumas? Ne visai. Priežastis - neradau nieko, kas galėtų būti verta dėmesio. Kartoju: mano sprendimas nėra susijęs su istoriniais faktais, aš rėmiausi tik poezijos kokybe“.
A.Gide’o arogancijoje galima iš dalies įžvelgti ir kai kurių pateisinamų priežasčių: O. Miloszas neturėjo nieko bendro su ta antologija; jo poezija buvo neprancūziška, prancūzų kalboje jis ieškojo prieglobsčio tarsi vienuolyne. Tad vertinkime A.Gide’o nuostatą užtrenkti duris O.Miloszui kaip kilnų bandymą išsaugoti vieno svetimšalio vienatvę. Vieno Svetimšalio.