Instituto sudaryta literatūros tyrinėtojų komisija kasmet išrenka, jų manymu, kūrybiškiausių per metus pasirodžiusių lietuvių autorių knygų dvyliktuką. 2000 litų premija ir diplomas tenka tik vienos knygos autoriui. „Iš tų dvylikos knygų išrinkti vienos geriausios neįmanoma“, – įsitikinęs šių metų premijos laureatas A.Ališauskas.
- Kokiomis mintimis sutikote žinią, kad jūsų „Rentgeno nuotraukų albumą“ įvertino ir skyrė premiją ne kolegos rašytojai, ne gimtųjų Širvintų gyventojai, ne laikas, o literatūrologai?
- Apsidžiaugiau. Bet labiau apsidžiaugiau anksčiau, kai mano knyga buvo įtraukta į kūrybiškiausių dvyliktuką, nes tai yra objektyvus vertinimas.
Iš tų dvylikos knygų išrinkti vienos geriausios, manau, neįmanoma. Man dėl premijos pasisekė. Aš nežinau kriterijų, kuriais būtų galima palyginti mano knygą ir, tarkim, stiprų Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių rinkinį ar Regimanto Tamošaičio eseistiką.
Bet literatūrologų įvertinimą aš labai gerbiu. Manau, kad jis tikrai reikalingas – ne tiek autoriams, kiek pačiai literatūrai, jos procesui apmąstyti, pagaliau skaitantiems žmonėms orientuoti.
Kad būtų pristatomos ne tik perkamiausios, bet ir vertingiausios knygos. Kad kultūroje būtų balsas, kuris tiesiai šviesiai ir garsiai pasakytų: „Vienuolis, kuris pardavė „Ferarį“, „Jūsų pasąmonės galia“ ar kas nors panašaus yra knygos, bet nėra literatūra.
- Esate teigęs, kad poezijos misija – neleisti baigtis gyvenimui. Kokia premijų misija, kokia jų rentgeno nuotrauka?
- Išgirsti malonų žodį, juo labiau sakomą protingų vertintojų, rašytojui yra malonu. Kaip ir kiekvienam žmogui.
Gauti neplanuotų pinigų irgi yra malonu. Nors rašoma, bent jau poezija, aišku, nei dėl vieno, nei dėl antro. Žodžiu, premijų tikslas turbūt labai žemiškas – teikti malonumą rašytojui ir skaitytojams.
- Amžinatilsį Ričardas Gavelis yra sakęs, kad kūrybiškas gali būti ne tik menininkas, bet ir stalius, ir šlavėjas. Nežinau, ką kūrybiškumu vadina Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, bet, jūsų manymu, ar kūrėjas gali būti nekūrybiškas? Ir apskritai ką pats vadinate kūrybiškumu?
- Sunkus klausimas. Gal kūrybiškumas – savotiška energijos forma, kurią skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas perima iš kūrinio ar daikto. Ir perimdamas patiria malonumą – emocinį, intelektualinį, nežinau, kokį dar.
Dėl to skaitant vienas knygas krečia šiurpas, kitas – ima žiovulys. Skirtumas tarp šių variantų ir yra kūrybiškumas.
Žinoma, yra daugybė nekūrybiškų kūrėjų – nuobodžių, neišmanančių amato, nors ir intensyviai kepančių savo produkciją.
Todėl taburetė, jeigu į jos darbą įdėta amato ir žaidimo, improvizacijos, bus kūrybiškesnė už prėską eilėraštį, romaną ar spektaklį.
Žodžiu, kūrybiškumo formulė gal tokia: amato išmanymas plius vykęs žaidimas.
- Kur išleisite premijos pinigus ir garbę?
- Už pinigus tikriausiai ką nors nusipirksiu. O garbę saugosiu ir kaupsiu, kol sukaupsiu jos daug daug. Tada būsiu labai garbingas žmogus.
2000
Tiek litų sudaro Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją, skiriamą už kūrybiškiausią praėjusių metų knygą.