A.Baricco proza išsiskiria savo lyrizmu, nutylėjimais, fragmentais, už kurių galima justi poetišką, savitai regimą tikrovę.
2004 metais parašyta knyga „Homeras, Iliada“ skirta didžiausiam karui Europos istorijoje ir vienam didžiausių senosios raštijos paminklui. Baricco tik jam būdinga „spindinčia“ kalba, žvelgdamas iš XXI a., pasakoja apie Trojos karą, karžygių ir karių likimus.
Iš amžių glūdumos prabyla Hektoras ir Patroklas, Ulisas ir Chriseidė – jie pasakoja apie baisųjį karą, kurio verpetai įtraukė gausybę žmonių, kurio liepsnos pražudė didingąją Troją. Pasakoja tik žmonės; dievų, lėmusių žmonių likimus Homero „Iliadoje“, A.Baricco knygoje nerasime.
Jam svarbiausia – ne dievai, o žmonės, pradėję karą, įtraukti į karą prieš savo valią, bėgantys nuo karo ir randantys kare gyvenimo prasmę. Tačiau svarbiausias yra pats karas, skleidžiantis „akinančią mirties šviesą“ . Karas, kurį prisimindami, privalome surasti gyvenimo prasmę taikoje.
Anksčiau ar vėliau mums pavyks ištraukti Achilą iš to pražūtingo karo, sako rašytojas. Namo jį sugrąžins ne baimė ir ne siaubas. Tai bus kažkoks kitoks grožis, labiau akinantis už karo grožį ir gerokai už jį romesnis.
Knygą išleido leidykla „Tyto Alba“. Iš italų kalbos romaną vertė Kristina Nastopkaitė.