„Su malonumu dar sykį pažiūrėjau „Herkų Mantą“ per Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Apsidžiaugiau, kad juosta nepasenusi, o joje nagrinėjamos tautos susiskaldymo ir išlikimo temos aktualios ir šiandien.
Istorija sukasi ratu ir kartojasi. Ji daugiau priklauso nuo to, kur gyveni, o ne nuo to, ką darai“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo M.Giedrys.
Režisierius kukliai pripažino, kad „Herkų Mantą“ tuomet kūrė visa Lietuva.
„Kad šis filmas atsirastų, dirbo visos ano meto ministerijos. Juk tada buvo aktualūs ne pinigai, o fondai.
Tarkim, jeigu filmo dekoracijoms prireikdavo lentų, atitinkama ministerija jas iš fondų ir skirdavo.
Tuometį kultūros ministrą Lionginą Šepetį po visą miestą su mašina vaikydavomės, kad tik jis pasirašytų leidimą naudoti autentiškus daiktus iš vieno ar kito muziejaus.
O ir patys muziejininkai atvykdavo į filmavimo aikštelę saugoti muziejaus turto“, – prisiminimais dalijosi režisierius.
Istorinis filmas – prabanga?
„Herkus Mantas“ – vienintelis lietuviškas istorinis kostiuminis filmas. Tai iki šiol lietuvių itin mėgstamas herojiškas kostiuminis pasakojimas apie prūsų sukilimą prieš kryžiuočius. 1973 metais filmo kūrybinei grupei buvo paskirta valstybinė premija.
Dabartinėje Lietuvoje vis iškyla naujo istorinio filmo sukūrimo klausimas. Prieš keletą metų Kultūros ministerijoje dirbusi komisija po konkurso atrinko du projektus.
Komisijai patiko režisieriaus Šarūno Barto ir rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus sumanymas susukti juostą apie Margirį ir Pilėnų gynėjus bei režisieriaus Raimundo Banionio ir rašytojo Juozo Marcinkevičiaus mintis sukurti istorinę dramą apie Vytautą, Jogailą ir Žalgirio mūšį.
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis jau ant nosies, bet kol kas net nenuspręsta, kuris filmas turėtų būti finansuojamas.
Pasigirsta balsų, kad istorinis filmas šiandien – pernelyg didelė prabanga lietuviškam kino pasauliui (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingas sumas – nuo 10 iki 17 milijonų litų).
Reikia juostos ne tik sau
„Mano manymu, istorinis filmas šiais laikais labai reikalingas.
Jis turėtų būti skirtas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, visam pasauliui.
Juk negalima už didelius pinigus pasistatyti filmą tik sau“, – įsitikinęs M.Giedrys.
Režisierius tikino, kad istoriniam kinui labai svarbi dramaturgija ir herojų charakteriai.
Pasak jo, „Herkaus Manto“ sėkmę daugiausia lėmė stipri Juozo Grušo dramaturgija.
Režisierius prisiminė, kad „Herkaus Manto“ scenaristas Saulius Šaltenis iš pradžių lyg ir bėgo nuo J.Grušo pjesės.
„Gal jis bijojo kaltinimų plagiatu? Tačiau bėgo, bėgo, ir galiausiai scenarijuje neliko charakterių.
Tada nuvykome pas J.Grušą, gavome leidimą naudoti jo tekstą, ir viskas grįžo į savo vietas“, – pasakojo M.Giedrys. Jis įsitikinęs, kad istorinio filmo atmestinai kurti negalima.
Galimybė pažinti aną epochą
Nors žiūrovai labiausiai mėgsta būtent „Herkų Mantą“, kovo 10 dieną garbingą sukaktį atšventęs M.Giedrys taip pat sukūrė nemažai įsimintinų filmų pagal savo amžininkų lietuvių rašytojų kūrinius.
Tai – „Perskeltas dangus“ ir „Nesėtų rugių žydėjimas“ pagal Vytauto Bubnio kūrinius, „Sūnus palaidūnas“ pagal Raimondo Kašausko „Žaliuojančias kalvas“.
Neseniai darsyk peržiūrėjęs „Sūnų palaidūną“ režisierius prisipažino nustebęs, kad ir dabartinėje Lietuvoje nestinga sovietmečiui būdingo „protu nesuvokiamo komformizmo, turtėjimo vajaus“.
M.Giedrys laikomas nuosekliausiu lietuviško kino realistu. Žiūrint jo filmus galima išties neblogai pažinti aną epochą. Nepelnytai pamirštais kino žinovai laiko ir detektyvinį M.Giedrio pasakojimą apie pokarį „Vyrų vasara“, ir keturių serijų televizijos filmą pagal Theodore'o Dreiserio romaną „Amerikoniškoji tragedija“.
Intrigos, siužetinės įtampos meistro, žanrinio kino šalininko M.Giedrio filmai galėtų būti pavyzdys režisieriams, siekiantiems sukurti žiūrovišką kiną.
Kitos profesijos neturi
Jubiliejų švenčiantį režisierių M.Giedrį visuomenė žino ir kaip vieną aktyviausių kino žiūrovų.
Režisierių galima sutikti daugelio festivalių peržiūrose, naujų filmų premjerose, jis neabejingas dabarties kino problemoms.
„Kinas – mano profesija. Kitos aš neturiu“, – šyptelėjo jubiliatas.
Apie šiuolaikinį Lietuvos kiną „Lietuvos ryto“ paklaustas režisierius neslėpė apmaudo: „Mane ypač skaudina, kad dabartiniame šalies kine viskas labai paviršutiniška.
Užsienio jaunimas kuria problemiškus filmus, o mūsiškiai daugiausia išsidirbinėja tik su forma“.
Režisierius šią savaitę jau susitiko su Kauno žiūrovais, jo dar laukia kelionės į Panevėžį, Druskininkus.
Šiandien M.Giedrį sveikins gerbėjai Teatro, muzikos ir kino muziejuje, o pirmadienį įvyks vakaras „Skalvijoje“, kur režisierius pristatys savo filmą „Nesėtų rugių žydėjimas“.
Valstybininkams jubiliatas nerūpi
Algimantas Puipa, režisierius:
„Svarbu, kad šiandien galima atsiremti į senąją kinematografininkų kartą kaip į ištisą epochą. M.Giedrys yra vienas tos praėjusios epochos šviesulių.
Šio režisieriaus kūrybinis kelias buvo labai sudėtingas. Ko tik jis nepatyrė – ir cenzūros mėsmalę, ir nuopuolius, ir neregėtą šlovę. Asmeninės tragedijos ar liga jo neužsklendė. M.Giedrys kaip niekas kitas spinduliuoja geranoriškumu ir vidine šviesa. „Herkus Mantas“ buvo šitoks drąsus poelgis! M.Giedrys šiandien turėtų būti pagerbtas valstybiniu lygiu, o ne tik tarp draugų ir kolegų. O valstybininkai – ką? Nieko. Tyla. Tiesiog nepateisinamas abejingumas!“