Tokia galimybė aptarta šią savaitę vykusiame Lietuvos kultūros
viceministro Gintaro Sodeikos ir Lenkijos kultūros ir paveldo viceministro
Tomaszo Mertos susitikime.
Kaip BNS pasakojo G.Sodeika, apie muziejaus kūrimą imta kalbėti jau
seniai, tačiau praktiškai sumanymą įgyvendinti kliudo keletas problemų.
„Visų pirma butas, kuriame gyveno S.Moniuška, šiuo metu yra privati
nuosavybė, todėl jis turėtų būti išpirktas. Antra rimtesnė kliūtis yra ta,
kad nė vienas Lietuvos muziejus, susijęs su muzika ar iškiliomis
asmenybėmis, gyvenusiomis Vilniuje, neturi nė vieno eksponato ar daikto,
susijusio su kompozitoriumi. Tad net ir turint vietą muziejui, susidurtumėm
su eksponatų stoka“, - teigė G.Sodeika.
Pasak jo, sprendžiant šią problemą, kreiptasi į lenkų partnerius.
Pasirūpinti informacija apie turimus eksponatus bei galimybe juos eksponuoti
Vilniuje žadėjo ir Lenkijos viceministras T.Merta.
Anot G.Sodeikos, pavykus esančias kliūtis įveikti, ministerija remtų
tokio muziejaus steigimą.
„Vilniaus miesto kultūrinė panorama, turint tokį muziejų, tik
praturtėtų“, - teigė viceministras.
S.Moniuška (1819-1972) - vienas reikšmingiausių lenkų kompozitorių,
laikomas lenkų nacionalinės operos pradininku. Gimęs netoli Minsko,
S.Moniuška mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 metais vedęs vilnietę
apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Iki 1842 metų jis buvo
Šv.Jono bažnyčios vargonininkas, privačiai mokė muzikos, dirigavo teatro
orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu.
Kompozitorius sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie
300 dainų, keturias Aušros vartų litanijas. 1846 metais parašė operą
„Halka“, kuri po kelerių metų buvo pastatyta Vilniuje. 1858 metais jis
persikėlė iš Vilniaus į Varšuvą, ten gyveno iki mirties.
Abiejų šalių vieceministrų susitikime taip pat aptarta galimybė Vilniaus
Bazilijonų vienuolyne įamžinti lenkų bei lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus
atminimą ir įrengti ten memorialinę lentą. Poetas 1823-1824 metais šešis
mėnesius praleido vienuolyne veikusiame kalėjime, vadinamoje Konrado celėje,
o savo kalėjimo vietą aprašė poemoje „Vėlinės“.
Pasak G.Sodeikos, šiandien specialistai dar nesutaria, kur buvo tikroji
Konrado celė, todėl reiktų atlikti tyrimus. Be to, dėl įamžinimo reikėtų
tartis su vienuolyną valdančiais bažnyčios hierarchais.
„Tai privati nuosavybė, todėl reikėtų gauti jos savininkų sutikimą.
Bazilijonų aukštesnysis hierarchas gyvena Kijeve, o ne Lietuvoje, todėl
reikės tartis diplomatiniu lygiu. O tada jau galima tikėtis pozityvių
poslinkių“, - BNS teigė kultūros viceministras.