V. Braziūnas, nepaisant savo mąslios poetiškos natūros, galima pastebėti, yra netikėtai produktyvus.
Jo naujausią knygą „Vakar yra rytoj“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido serijoje „Gyvoji poezija“.
O nuo 2007-ųjų pradžios V. Braziūnas paleido į pasaulį, kaip jis pats sako, dar pusšeštos knygos.
Neseniai pasirodė Skirmanto Valento monografija apie Sigitą Gedą bei Vladą Braziūną.
Leidyklose laukia V. Braziūno eilėraščių rinkinys su latvių poezijos vertimų intarpais „Priedainė“, eilėraščių rinkinys Pasvalio tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir kompaktine garso plokštele „Saula prie laidos“, R. M. Rilkės prancūziškų eilėraščių ciklo „Rožės“ vertimas ir t. t.
Ir tokioje gausybėje naujoji poeto rinktinė „Vakar yra rytoj“ atrodo novatoriška, neįprasta: ir dėl dviejų kompaktinių plokštelių, ir galbūt todėl, kad ne pats poetas jas sudarė, o literatūros tyrinėtoja Elena Baliutytė.
„Čia ne tik aš savo elėraščius skaitau, bet skaito ir mano kolegos. Šitas marginys turbūt dar yra neišbandytas“, – LTV laidoje „Kultūra“ pasakojo poetas V. Braziūnas.
Kūrėjas prisipažino, kad aktoriams savo eilių skaityti nepatikėtų.
„Retas aktorius normaliau poeziją paskaito“, – mano poetas. Jo nuomone, eilėraščius reikia matyti, jausti, kas ten parašyta, be reikalo nepsichologizuoti, nedramatizuoti – nedaryti iš poezijos to, ko joje nėra.
V. Braziūnas sakė jautęs, kokie žmonės galėtų perskaityti jo tekstą.
Muzika ir eilės – bendras vyksmas
Literatūros tyrinėtojo Virginijaus Gasiliūnio, įrašiusio poeto kolegų balsus ir patį Vladą Braziūną, darbas įpūdingas, tačiau – ne pirmas toks V. Braziūno biografijoje: galima prisiminti ir ankstesnius jo kūrinius, įamžintus garso plokštelėse.
„Buvo knyga „Iš naminio audimo dainos“. Ji kilo iš to, kad mes su Algirdu Klova maždaug nuo 2002-ųjų metų eilėraščius skaitėme dviem būdais: autoriaus balsu ir įvairiais instrumentais.
Nevadinu to kokiu nors grojimu, eilėraščio lydėjimu muzika ar dar kaip nors. Tai iš tiesų yra kartu to paties eilėraščio skaitymas įsiklausius vienam į kitą“, – laidoje „Kultūra“ kalbėjo V. Braziūnas.
Kaip pasakojo poetas, kompaktinė garso ir vaizdo plokštelė „Magnus Ducatus Poesis“ buvo tarptautinis projektas.
„2006-ųjų metų pradžioje teko būti mūsų ambasadoj Minske. Pasikvietėme kolegų iš Baltarusijos, renginyje pasitaikė žmonių ir iš kitur. Bešnekant kažkaip pamatėm, kad susirinkusi visa Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė.
Padarėm tokį poetinį-muzikinį vyksmą: po keletą poetų iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, dar, sakykim, Lietuvos ir Rusijos. Taip pat susirinko muzikai, dailininkai“, – vardijo V. Braziūnas.
Pasak kūrėjo, tai buvo eilėraščių, vertimų į kitas kalbas skaitymas ir kartu muzika. „Bet muzika ne atskirai nuo poezijos, o vienas bendras vyksmas“, – pabrėžė jis.
Pastebima, kad XXI amžiuje ribos tarp skirtingų meno rūšių pamažu tirpsta – ir poezijos skaitymai vis dažniau virsta performansais.
V. Braziūnas paklaustas, kur yra riba, kai poezija vis dar lieka poezija, tegul ir lydima muzikos ar video instaliacijų, atsako manantis, kad tokia riba apskritai neegzistuoja.
„Nemanau, kad yra ta riba. Nemanau, kad yra riba, ką galima daryt ir ko negalima. Yra riba, kaip galima ir kaip negalima daryt. Čia jau kokybės, atlikėjų, talento ir pan. reikalas.
Jeigu yra bendra iš tikrųjų talentingų žmonių komanda, ir kas nors iš to išeina – ko tegul ir žanriškai neapibrėši, bet tai iš tikrųjų veikia kaip tam tikra vieninga ir nauja kokybė, – tai viskas yra gerai. Tada gali ką nori jungt, siet“, – svarstė kūrėjas.
Ėmė ir išvertė
V. Braziūnas verčia poeziją mažiausiai iš 9 kalbų.
Jo eiles skaito ne tik Lietuvos gyventojai. Paklaustas, ar jo multikultūriškumą lemia poetiniai gabumai ar komunikabilumas, laidos „Kultūra“ pašnekovas prisipažįsta nesąs komunikabilus, o ir kalbų, kuriomis galėtų laisvai komunikuoti, daug nemoka.
„Poeziją kartais verčiu apsikrovęs žodynais ir naudodamasis įvairiom įmanomom konsultacijom. Na, labai lengva prisidėt dar vieną kalbą, kai išverti iš jos keletą eilėraščių. Gali sakyti, kad esi vertęs iš tos kalbos. Bet tai nebūtinai yra rimtas vertimų baras.
Dėl mano poezijos yra toks keistas paradoksas: esu ne vieną kartą kolegų, kritikų ar dar kieno apgailėtas: „Va gerai, žmogus rašo, tiktai gaila, kad yra neišverčiamas, niekas jo niekad į nieką ir nevers“, sakydavo bent jau prieš dešimt metų. Ir kažkaip netikėtai vienas į vieną kalbą, kitas – į kitą išvertė. Žiūriu, kad yra verčiama“, – apie savo kūrybos vertimo niuansus pasakojo poetas.
Pirmosios poeto mūzos
Skaitant V. Braziūno eiles nekyla abejonių, kad iki poezijos jis turėjo ir kitų mūzų: pavyzdžiui, jis norėjo tapti ornitologu, be to, dar nebūdamas poetas ėmėsi fotoaparato.
Pasak laidos pašnekovo, iš pradžių buvo ornitologija, o didžiausia paskata fotografijai buvo noras fotografuoti paukščius.
„Fotoaparatas su manimi ėjo, kol supratau, kad negaliu, kad reikia rinktis: arba eit labiau į žodį arba rimčiau atsidėt fotografijai. Dabar jau kokie penki metai, kai visada stengiuosi nešiotis su savimi ir fotoaparatą“, – pasakoja poetas.
„Supranti, kad širdis plati, visko nori, bet iš tikrųjų tas glėbelis mažas – neapkabinsi visko. Tai stengiuosi apkabint, kas yra rašto darbas“, – prisipažino V. Braziūnas.
Parengta pagal LTV laidą „Kultūra“.