Šio vieno solidžiausių lietuvių grafikos meno kūrėjų paroda „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ veikia sostinės „Akademijos“ galerijoje.
1957 metais gimęs K.Grigaliūnas – intelektualas, šiuolaikinės dailės įvairovėje išsiskiriantis originaliomis idėjomis. Ne išimtis – ir naujausia paroda.
Joje dailininkas tam tikru požiūriu tęsia įvairių meno reiškinių perkėlimą į šilkografijos atvaizdus, kultūros tradicijų tęstinumo idėją.
Veido išraiškų įvairovė
„Vilniaus albumo“ ciklo parodose buvo pristatyti žymių lietuvių kūrėjų eskizai, darbinė medžiaga, kuri šilkografiniuose atvaizduose suskambo naujai ir netikėtai.
Šįkart K.Grigaliūnas filosofiškai nagrinėja socialinį reiškinį, kalba apie netipiško atvaizdo ypatumus.
Visiems puikiai žinomos standartinės nusikaltėlių nuotraukos policijos archyvuose – profilis ir vaizdas iš priekio. Dailininkas tokius portretus perkėlė į šilkografijas.
Parodoje monumentaliais blokais rodoma 160 tokių vaizdų. Tai 79 moterų ir 81 vyro, kažkada prasilenkusių su įstatymais, veidai.
Nespalvotų šilkografijų kolekcijoje galima tiesiog stebėti personažų, išraiškos įvairovę, spėlioti apie čia įamžintų žmonių socialinę padėtį, gyvenamą laiką ar valstybę, nusikaltimo mastą ir pobūdį.
Pilna ironiškų detalių
Kai kurie „kriminaliniai“ atvaizdai – tragikomiški. Juose – gerokai „aplamdyti“, susivėlę nusikaltėliai, pasipuošę mėlynėmis, užtinusiomis akimis, aptvarstyta galva.
Nežinia, ar jie nukentėjo sulaikant, ar nuo nekantrių pareigūnų, norėjusių kuo greičiau išgauti nusikaltimo aplinkybes.
Tačiau ironiškos detalės – tik tyrinėjamo reiškinio paviršius. Anot K.Grigaliūno, į savo kūrinių „modelius“ jis žvelgė ne kaip į nusikaltėlius. „Tai žmonės, patekę į nemalonias aplinkybes“, – idėją apibendrino kūrėjas.
Pasak jo, žmogus čia įkalintas standartinio vaizdo schemoje. Ji išduoda asmens bejėgiškumą pakliuvus į teisėsaugos institucijų akiratį. Tad fotografijoje telieka vienas bendravimo būdas – žvilgsnis, kurio neįmanoma įsprausti į jokius rėmus ar standartus.
Ryškėja asmenybės portretai
K.Grigaliūnas taikliai pastebi subtilias „kriminalinės fotografijos“ akimirkas. Nuasmenintas nusikaltėlis, kuris mums – tik įdomus stebėjimo objektas, čia pat virsta tiriančiu asmeniu.
Lakoniškose nespalvotose šilkografijose šie ypatingi portretai anaiptol ne vienodi. Skirtingo ryškumo, kokybės fotografijos lėmė ir atitinkamus grafikos lakštus – nuo aiškiai matomų iki išblukusių, tarsi rūke skendinčių veidų.
Parodoje galime susidaryti apytikrį kai kurių herojų asmenybės portretą, psichologinį paveikslą. Tačiau kiti byloja savo istoriją tik siluetu, vos įžiūrimais bruožais.
Pasak „Akademijos“ galerijos vadovės Ramutės Rachlevičiūtės, šioje ekspozicijoje tikrai nesutiksime Lietuvos piliečių portretų – tai medžiaga, „pasiskolinta“ iš interneto tinklalapių.
Arvydas Šaltenis per parodos atidarymą pusiau rimtai svarstė, kad parodos herojai ir jų atvaizdų potekstės puikiai dera su gavėnios savaitės ir Velykų nuotaikomis.
„Juk žvelgdamas į tuos veidus ir mąstydamas, kur daugiau dvasios – vaizde iš priekio ar profilyje, – supranti, kad ir čia esama Dievo“, – samprotavo A.Šaltenis, priminęs kupiną priešybių žmogaus ir būties prigimtį, amžiną gėrio ir blogio akistatą.
Kūrėją įkvepia ir draugų posakiai
* K.Grigaliūno kūryba mirga temų, plastinės raiškos, technikos įvairove.
* Raižinių ir serigrafijų ciklai, autorinės knygos improvizacijos čia kaitaliojasi su tapyba, reljefais ir objektais, mitologiniai motyvai – su aplinkos realijomis ir individualios mitologijos perlais.
* Kūrėją įkvepia popmenas ir „Fluxus“, aplinkos realijos ir lietuviška archaika, žymių filosofų ir draugų sentencijos.
* „Norint paragauti K.Grigaliūno kokteilio, nereikia klausti gydytojo arba vaistininko. Geriau neklausti ir autoriaus – kad nenukreiptų sau palankia linkme kazino laivu atplaukiančių vizijų“, – teigia dailėtyrininkė L.Kreivytė.