Tai kartojasi kas dvejus metus nuo 1980-ųjų, kai įvyko pirmasis džiazo festivalis „Birštonas“. Per tą laiką pasikeitė dvi santvarkos, trys valiutos, devyni kultūros ministrai, penki Birštono parapijos klebonai ir dvylika policijos komisarų.
Apie šiandien prasidedančią seniausią šalies džiazo šventę kalbėjomės su jos sumanytoju ir rengėju, Birštono kultūros centro direktoriumi Zigmu Vileikiu.
- Birštono festivalis garsėja kaip nacionalinio džiazo scena, abejinga komercinėms žvaigždėms. Kaip priviliojate publiką?
- Gal Birštonas yra geroje vietoje, kad traukia ir muzikantus, ir kitus šiltus žmones? Dalis festivalio publikos nesikeičia jau daug metų ir netgi sėdi tose pačiose salės vietose. Kultūros centro kasininkė ištikimiausius klausytojus pažįsta iš balso.
Kai kurie jų „užaugino“ Birštone vaikus. Pavyzdžiui, vienoje festivalio nuotraukų tarp žiūrovų tėvui ant kelių sėdi Liudas Mockūnas. Šiandien jis – vienas jaunosios džiazo kartos lyderių.
Tradicinė festivalio fotografijų paroda atvers Birštono aistruoliams daug įdomių praeities momentų.
Man patinka stabilumas – gal publikai taip pat? Per tris dešimtmečius beveik nepasikeitė festivalio rengėjų komanda.
Atributikos autorius grafikas Rimvydas Kepežinskas tapo Nacionalinės premijos laureatu, Vilniaus dailės akademijos katedros vedėju, profesoriumi, o mums iki šiol padeda. Jo sukurti 15 šventės plakatų – tai du amžius apimanti festivalio istorija!
Gal dėl to, kad renginys vyksta kas dvejus metus, nenusibostame vieni kitiems, o gal „sutapo charakteriai“?
- Džiazo festivaliu pradėjote savo karjerą Birštone dar tada, kai ideologai sakydavo: „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“.
- Džiazo „kablį“ prarijau studijuodamas Klaipėdoje lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą.
Man tekdavo vesti Klaipėdos bigbendo koncertus, draugavau su studentais muzikantais.
Kai po studijų atsidūriau mažame miestelyje, man norėjosi, kad žmonės jo vardą sietų ne tik su chorais ar kapelomis, bet ir su savitesniu renginiu.
Taip vieną šiltą vasaros dieną sumanėme su šviesaus atminimo muzikologu Liudu Šalteniu rengti džiazo festivalį.
Tada mums kilo daug idėjų, kurios puoselėjamos iki šiol. Tas „kūrinys“ taip ir gludinamas nuo jo atsiradimo.
Tarkim, kaskart festivalį pradeda tie patys šaukiniai, o po jų skamba diksilendo muzika.
Gal dėl to, kad esu šiek tiek ragavęs teatro meno, išskirtiniu Birštono šventės akcentu tapo autorinė scenografija – jokiame kitame šalies džiazo festivalyje jos nepamatysime.
Labai jaudinanti akimirka, kai atsiveria festivalio scena, – kas kartą kitoks, efektingas meno kūrinys. Šiemet jau trečią kartą šio darbo ėmėsi dailininkė Irma Mickevičiūtė.
- Ką įdomaus žada festivalio muzikinė programa?
- Bus neįprastai daug moterų projektų. Birštono festivalis visada būdavo „vyriškas“, džiazą suvokdavome kaip vyrų muziką.
Šiemet tai bandys paneigti Kristina Svolkinaitė, Rūta Švipaitė, Valentina Jaronskaja, Reda Striškaitė, Anke Helfrich iš Vokietijos ir kitos muzikės.
Laukia daug debiutų ir premjerų, greta naujų veidų pasirodys pirmojo festivalio dalyviai – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Jaroslavas Cechanovičius ir kiti.
Nuolatiniai šventės dalyviai Artūras Anusauskas, Dainius Pulauskas, Romualdas Grabštas ir Kauno bigbendas parengė projektus su iškiliais užsienio svečiais.
Bus atstovaujama visoms šalies džiazo kartoms ir visiems žanrams, ne tik Kaunui ir Vilniui, bet ir Klaipėdai, Šiauliams, Panevėžiui, Anykščiams. Atvyks įdomūs kolektyvai iš Latvijos, Estijos ir Vokietijos.
Naktiniai „džemai“ pirmąsyk vyks šildomame lauko paviljone šalia slidinėjimo trasos.
Bilietai į renginius jau išpirkti, bet koncertus galės išgirsti visi norintieji – jie bus transliuojami į Kultūros centro fojė. Todėl raginčiau visus abejojančius paklusti bundančios gamtos šauksmui ir atvažiuoti į Birštoną.
Vilioja jaukumu
* Pirmasis džiazo festivalis „Birštonas“ įvyko 1980 metais. Jis buvo skirtas SSKP XXVI suvažiavimui ir Pasaulinei jaunimo dienai.
* Per 1984-ųjų džiazo šventę Birštoną „šukavo“ Kauno milicijos specialusis dalinys, mat vienas maskvietis apsiskelbė važiuojąs į pankų festivalį Birštone.
* Pirmaisiais metais į vieną vietą festivalyje pretenduodavo 8-10 klausytojų.
* Už komplektą bilietų miestas galėdavo gauti deficitinę paskyrą gelžbetoniui ar cementui.
* Dalis publikos nakvodavo miegmaišiuose gyvenamųjų namų laiptinėse, pušyne ir parke.
* „Nebuvome su draugais nei kokie hipiai, nei disidentai – traukdavome į Birštoną dėl muzikos, alaus, pavasario, ten tvyrojusio laisvės pojūčio. Dabar Birštono atmosfera tokia pat jauki kaip kadaise“, – sakė grafikas R.Kepežinskas.