Festivalio rengėjai ilgą laiką buvo įtikėję, kad festivalis – tai tiesiog kituose festivaliuose išgarsėjusių, prizus ar žiūrovų simpatijas pelniusių filmų krūva be jokių „rodyklių“.
Juk nepavadinsi „rodyklėmis“ filmų aprašymų interneto tinklalapyje, kuriame kiekvienas festivalio filmas būdavo pristatomas kaip „nerealus“, o juose vaidinantys aktoriai išvien „nepakartojami“. Šių reklaminių žodžių perteklius ne vienerius metus bjaurojo šio savo turiniu solidaus festivalio įvaizdį.
Sprendžiant iš šiųmetinės programos sudarymo ir jos pristatymo, „Kino pavasario“ organizatoriai persirgo tam tikromis ligomis – vaikišku žavėjimusi savo darbu ir beribiu gėrėjimusi visais be išimties festivalyje rodomais filmais.
Kinas nustelbė Drakulos šlovę
Balandžio 3 dieną prasidedančiame „Kino pavasaryje“ bus pristatytas ir rumunų kinas.
Rumunų kino pakilimas stulbina – 2005 metais Cristi Puiu filmas „Pono Lazaresku mirtis“ laimėjo pagrindinį Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizą.
Matėme šią egzistencinę dramą prieš porą metų – pamiršti kelių valandų ligoto seno žmogaus kelionės po ligonines į vienišą mirtį nepavyksta iki šiol.
2006-aisiais Corneliu Porumboiu filmas „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ buvo apdovanotas Auksine kamera už geriausią debiutą Kanuose, 2007 m. Kanų festivalio Auksinė palmės šakelė bei kritikų ir žurnalistų federacijos FIPRESCI prizas atiteko Cristianui Mungiu už filmą „4 savaitės, 3 mėnesiai ir 2 dienos“. Juosta buvo apdovanota ir pagrindiniu Europos kino akademijos prizu.
Rumunija iš grafo Drakulos šalies pavirto garsiausia posovietine kino valstybe.
C.Porumboiu ir C.Mungiu filmus turime galimybę pamatyti šiemetiniame festivalyje.
Asmeniškas realizmas
Pasakojama, kad filmo „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ režisierius C.Porumboiu vos neišvijo iš filmavimo aikštelės dailininko todėl, kad jis norėjo pagyvenusio herojaus bute pastatyti paukščio iškamšą – atseit bus puikus senatvės ir artėjančios mirties simbolis.
Šis režisieriaus noras užtverti kelią tiesmukiems simboliams filme iš dalies paaiškina šiandienio Rumunijos kino savitumą. Stiprus buities, jausmų, emocijų tikroviškumas išskiria visus minėtus filmus iš Rytų Europos filmų srauto.
„Prie sovietų mūsų kine buvo tuštuma. Filmai melavo, net jeigu jie buvo disidentiški, o ne propagandiniai.
Žmonės seniai laukė ko nors nauja – ypač po revoliucijos. Ir mūsų atveju tuo nauju dalyku nelauktai tapo realizmas“, – įsitikinęs C.Mungiu.
Netolimos praeities liudijimai
Minėtus garsiausius režisierių filmus išties sieja realistinė filmavimo maniera, reportažinė stilistika.
Tačiau įdomu ir tai, kad jie visai nepanašūs vienas į kitą. Nes tai ne tik realistiški, bet ir labai asmeniški kūriniai.
„12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ – komedija.
Prieš Kalėdas televizija nusprendžia prisiminti 1989-ųjų revoliuciją ir pakviečia kelis jos liudininkus į tiesioginę laidą.
Kas galėtų pamanyti, kad pokalbių laida gali virsti išties originaliu kino kūriniu.
Paprastutė idėja, bet tokios į galvą šauna tik talentingiems žmonėms.
Dar nemačiau, kad žmonės taip įtemptai kentėtų ar būtų abejingi, stengdamiesi prisiminti savo revoliuciją.
Ir taip tragikomiškai negalėtų nieko rišlaus apie ją pasakyti. Nes revoliucijos, pasak šios filmo ištarmės, yra labai asmeniška, jausminė patirtis, kurią kasdienybė gali ir ištrinti iš atminties. Sąmojingas ir liūdnas filmas.
1987-aisiais – Rumunijos komunistų partijos ir jos vado Nicolae Ceausescu valdymo pabaigoje – vyksta rimtesnio filmo „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ veiksmas.
Pavadinime minimi skaičiai reiškia herojės nėštumo laiką.
Jie gali nulemti personažų likimus, nes abortai Rumunijoje draudžiami.
Nelegalus abortas nulemia ir šį tą daugiau – herojai priverčiami mąstyti apie kaltę ir atsakomybę, o žiūrovai dviem valandoms apgyvendinami sodriai atkurtuose sovietinės Rumunijos bendrabučiuose, viešbučiuose, laiptinėse.