Jų atvaizdai sukosi ant salės lubų, o tie, kurie susirinko švęsti ir sveikinti pirmųjų Auksinių scenos kryžių laureatų, jautėsi tarsi po žvaigždynais. Kalbu apie 2004-uosius, kai šventės rengimas buvo patikėtas scenografei Jūratei Paulėkaitei.
Per kitas vadinamąsias šventes dažniausiai tenka džiaugtis, kad nesijauti kaip arklidėse. Ir kad su nominantais elgiamasi bent jau padoriai.
Nominantų juk būna po trejetą kiekvienos kategorijos, o apdovanojama tik po vieną. Ir tai visada trejetas sezono geriausiųjų – tad kai vienam įteikiamas apdovanojimas, kitų darbų bent nuotraukų parodoma, o patiems menininkams įteikiama gėlių.
Šiemet scenoje dominavo panelės, apie kurias nominantai tarpusavyje juokavo: „Kam neužteks kryžių, siūloma pasirinkti po mergaitę intymiam bendravimui“.
Buvo neužmiršti ir teatro veteranai – mergaitės nusileido nuo scenos ir su puokštėmis, skirtomis jiems.
Ką iš vyriausiųjų mes dar turime? Prie ko galime prieiti ir pasveikinti? Prie tų, kurie dar patys savo kojomis sugeba ateiti. Jų visiškai nedaug.
O tie, kurie nebepaeina, bet yra, kaip mėgstame sakyti, teatro legendos? Arba – visai ne legendos, bet žmonės, kurių visas gyvenimas buvo teatras?
Pamenu vyresniųjų teatro aktorių pasakojimus. Tie, kurie pokario metais studijavo Maskvos teatro institute GITIS, įvairiomis progomis nešdavo kvietimus seniems artistams.
Tai buvo pagarbos ženklas – net jei žinai, kad žmogus nebepakyla nuo savo lovos ar krėslo, net jei jis nebesiorientuoja laike, tu, jaunas ir viską galintis, parodai, jog atsimeni. Nesvarbu, kad gimei, kai anas, legendinis, jau nebevaidino. Tokia tos šalies kultūros tradicija.
Lietuvių teatro primadona Monika Mironaitė, jau nulipusi nuo scenos, savo namiškiams kartais suvaidindavo spektaklį: pas ją tuoj ateis teatro jaunimo delegacija, pasveikins ją!
Ji ruošdavosi. Namiškiai ruošdavosi. Delegacija neateidavo.
Dauguma laikomės tos pačios tradicijos – nepaskambiname, neaplankome ir nepasveikiname. Tik po to perskaitome, kad šią žemę ir skurdą paliko artistas, daug reiškęs savo amžininkams. Kaip Ona Knapkytė – Knapcė, Knapulis, Pulinka.
Šiemet Jonas Vaitkus papuoštas net dviem Auksiniais scenos kryžiais. Švyti ir jo artistai – Asta Baukutė, Rolandas Kazlas. Nes šiemet jie – „Patriotų“ autoriai. Jie – ant bangos. Su jais gera.
O kai banga nuslūgs? Ar neliks jie užmiršti krėsluose priešais televizorių kaip Gražina BlynaitėKernagienė savo 90-mečio išvakarėse – be „jaunimo delegacijos“, be sveikinimų šilumos, net be užuojautos.