Juosta užbaigė ir 13-ąjį festivalį „Kino pavasaris“. „Katynė“ bus rodoma balandžio 25-ąją prasidedančioje Lenkų filmų savaitėje.
Garsiausio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas pasakoja apie kelis dešimtmečius slėptą nusikaltimą – Katynės miškuose nužudytus dvidešimt du tūkstančius Lenkijos piliečių, kurių dauguma buvo taikių profesijų žmonės, rezervo karininkai.
Įsakymą pasirašė J.Stalinas, žudynes vykdė sovietai, ilgus metus jomis kaltinę nacistinę Vokietiją.
Istorijos cinizmas
Katynės žudynių faktu ir toliau manipuliuojama. Buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pripažino šį sovietų nusikaltimą, bet dabar jis vėl neigiamas arba abejojama akivaizdžiais įrodymais ir dokumentais.
Kai kurie rusų kino kritikai A.Wajdos filmą vadina neįpareigojančiu žodžiu „versija“. Būtent ciniškos manipuliacijos istorine tiesa, kaip „versijomis“, yra viena svarbiausių „Katynės“ temų.
Filme kelis kartus matome skirtingose istorinėse situacijose rodomas dokumentines juostas, kuriose užfiksuotos Katynės kapavietės. Abiem atvejais tai susiję su vienokia ar kitokia propaganda.
Tiesa patogi naciams, o melas, istorijos perrašymas, Katynės žudynių datos pakeitimas – sovietų ideologijai.
Atspindi kūrėjo patirtį
„Katynė“ – lyg ir nelabai būdingas A.Wajdai filmas. Jis be pagrindinio herojaus. Bet iš esmės sunku surasti režisieriaus filmografijoje kūrinį, atsietą nuo tautos istorijos ar politinės dabarties („Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“, „Žmogus iš geležies“).
„Katynėje“ atsispindi visa sukaupta profesinė, žmogiška, istorinė režisieriaus patirtis ir moralinės nuostatos. Kino romanas natūraliai pratęsia 82-ejų A.Wajdos filmografiją.
Jis svarbus ir kaip asmeninis atminimas (režisieriaus tėvas Jakubas Wajda žuvo Katynėje), ir kaip tautos atminties gestas, ir kaip aukštos kino kultūros liudijimas. Tuo istoriniai filmai nedažnai pasižymi.
Nuo istorijos nepaspruksi
„Katynė“ prasideda dviejų skirtingomis kryptimis bėgančių žmonių minių vaizdais. Viena jų bėga nuo sovietų, kita – nuo nacių. Nuo istorijos nepavyksta pasprukti niekam.
Beveik porą dešimtmečių puoselėjęs filmo idėją, A.Wajda apsisprendė, kad „Katynės“ pagrindu taps moterys – karininkų žmonos, motinos, seserys, dukterys.
Tai rotmistro žmonos Anos (Maja Ostaszewska), jo motinos, profesoriaus, kartu su kolegomis nacių suimto Krokuvos universitete, žmonos (Maja Komorowska), generolo Smorawinskio žmonos Rozos (Danuta Stenka), jaunos moters Agnieškos (Magadalena Cielecka), siekiančios pastatyti paminklinę lentą Katynėje nužudytam broliui, dramos.
Įtraukdamos vis kitus veikėjus, jos susipina šiame harmoningame filme. Filmo veiksmas rutuliojasi Katynės įvykių metais – 1939 ir 1940, kai išvežami ir nužudomi karininkai, o po poros metų naciai pradeda skelbti Katynės sąrašus – nužudytųjų pavardes.
Toliau filmas perkelia į 1945-uosius, į sovietinę Lenkiją, kai siekiama perrašyti Katynės istoriją. O filmo moterys laukia vyrų, žinios apie juos, jų palaikų, rožinio, užrašų knygutės, pagaliau tiesiog tiesos.
Karti A.Wajdos lyrika
Rišlų A.Wajdos pasakojimą lydi sudėtingos ir amžinos temos, tarkim, lojalumas totalitarinei – nacių ar bolševikų – sistemai.
Niekas iš lenkų filme nė neabejoja, kad Katynės tragedija yra sovietų nusikaltimas.
Bet būtent tylėjimu, viešu kalbėjimu ar žudynių datų falsifikavimu matuojama piliečių ištikimybė sovietams. „Tu mirusiųjų, o ne gyvųjų pusėje“, – ištaria sesuo, dirbanti jau sovietinės Lenkijos mokyklos direktore, Agnieškai, kuri stato paminklinę lentą savo broliui. „Aš su aukomis, o ne su žudikais“, – atsako jauna idealistė. A.Wajda pabrėžia asmeninio požiūrio svarbą.
Filme idealistai daugiausia yra jauni ir pasmerkti pražūčiai žmonės. Jų pokarinį maištą prieš sovietus režisierius vaizduoja su neslepiama lyrikos gaida.
Tačiau stebina režisieriaus sugebėjimas nenukrypti į sentimentalumą, kuris dažnai lydi šio pažeidžiamo žanro filmus. „Katynės“ lyriką lydi praradimų kartėlis, o patriotizmą – korektiškumas.
Relikvijos yra įkalčiai
A.Wajda kalba ir apie tai, kaip demagogija keičia istorinės ir žmogiškos tragedijos akcentus, spekuliuojama vertybėmis. „Tau tai tik įkalčiai, o jai – relikvijos“, – ištaria karininko mundurą į NKVD uniformą iškeitęs lenkas mokslininkui, tiriančiam Katynės nusikaltimą. Daiktai liudininkai tampa, anot karininko, istorijai mažiau reikšmingi nei nužudyto karininko artimiesiems.
A.Wajdos filmas tuo ir svarbus, kad nesvarsto, kam – istorijai ar konkrečiam žmogui – svarbesnė tiesa.
Žmogaus jis neatsieja nuo istorijos, o profesinė meistrystė relikvijas paverčia įkalčiais. Mat brangi kaip atminimas apie vyrą užrašų knygutė Anos rankose tampa būtent liudijimu – nutrūkę 1940-ųjų įrašai filme virsta sukrečiančiu ir žiauriu finalu.
Filmą užbaigdamas Katynės žudynėmis A.Wajda pabrėžia, kad kalba apie siaubingą ir labai konkretų istorinį epizodą. „Tai filmas apie individualią kančią, o ne apie viską apimančią politiką“, – tikina režisierius.
Lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis „Katynę“ pavadino „Antigonės gestu“. Jis filmą prilygino antikinei tragedijai apie savo brolį prieš aplinkinių valią palaidoti užsimojusią Antigonę.
Kai šiandien daug kalbama apie tragedijos, kaip žanro, mirtį, A.Wajda tarsi įrodo, kad ištikimiausia tragedijų tarnaitė yra atmintyje gyva istorija.
Idėją puoselėjo 20 metų
* A.Wajda sukūrė 49 filmus, kurie jam pelnė 32 apdovanojimus, tarp jų – Auksinę palmės šakelę Kanuose už filmą „Žmogus iš geležies“ ir „Oskaro“ apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus.
* Filmo apie „Katynę“ idėją režisierius puoselėjo beveik dvidešimt metų. Filmas sukurtas pagal A.Mularczyko knygą „Post Mortem“, laiškus ir dienoraščius.
* „Katynės“ premjera Lenkijoje įvyko 2007 metų rugsėjį. Filmas buvo išplatintas net 189 kino kopijomis, jį jau pažiūrėjo 2 mln. 74 tūkst. žiūrovų.
* Šiandien „Katynė“ pagal žiūrovų skaičių užima ketvirtą vietą tarp nuo 1989 metų Lenkijoje sukurtų filmų. Pirmoje vietoje – režisieriaus J.Kawalerowicziaus „Ugnimi ir kalaviju“ (7 mln. 151 tūkst. žiūrovų), antroje ir trečioje – A.Wajdos „Ponas Tadas“ (6 mln. 168 tūkst.) ir J.Kawalerowicziaus „Quo vadis“ (4 mln. 300 tūkst. žiūrovų).