Linkėjimą apkabinti savo motinas aktorė Rūta Staliliūnaitė priminė susitikime su žiūrovais po to, kai Vilniaus mažajame teatre ji suvaidino penkių vaikų motiną, gyvenančią senelių prieglaudoje.
Tai buvo spektaklis „Tyli naktis“ – Haroldo Mullerio pjesė, kurią R.Staliliūnaitė skaito drauge su jaunu kolega Henriku Savickiu. Į Kauno menininkų namų sceną šią pjesę atvedė V.Valašinas.
R.Staliliūnaitė nuo 1993 metų nebevaidina teatre.
Į sceną ji įžengia tik su literatūriniais skaitymais. Paruoštos dvi dešimtys programų. Ir „Tylios nakties“ aktorė atsisakinėjo, kol V.Valašinas pasiūlė ne vaidinti, o tik skaityti.
Rūpi žavesys, o ne senatvė
Taip, scenoje yra ir stalas, ir pjesės tekstai ant jo. Ir abu aktoriai skaito – ne tik pjesę apie Motinos ir Sūnaus susitikimą prieš Kalėdas. Jie skaito ir dramaturgo pastabas.
Bet reikia matyti, kaip R.Staliliūnaitė įeina į sceną, kaip pažvelgia į savo aukštą laibą partnerį – tame yra kažkas sąmoksliško, šelmiško.
Pjesės, kuriose pasakojama apie tėvus, atiduotus į senelių prieglaudas, paprastai graudina ir gėdina beširdžius vaikus. Nežinau, kokie buvo „Tylios nakties“ autoriaus H.Mullerio tikslai, bet ne graudumas ar gėda apima, kai žiūri į R.Staliliūnaitę šiame vaidinime.
Ji vaidina moters žavesį. Tai ištisas Motinos teatras Sūnui.
Kokia gyvybinga R.Staliliūnaitės Motina! Joje esama ir užgaidžios mergaitės, ir koketiškos moters.
Ir motina tokia, kokių, bijau, gali rasti nebe gyvenime, o vien literatūros klasikoje: rūpestinga, atsidavusi. Draugiška savo šaltam vaikui. Tik senatvės bejėgiškumo nemačiau.
Stabtelėti ties moterimi
R.Staliliūnaitė pasakojo, kad sutiko vaidinti „Tylią naktį“ prisimindama dvi jai artimas moteris, kurių nutolimą ji stebėjusi. Tai jos senolė ir motina.
Būtent senolė, išgyvenusi arti šimto metų, pasakė savo anūkei aktorei: kaip keista, kūnas jau nepajėgus, o galvoju ir jaučiu kaip jaunystėje.
Ir tai, ką buityje esame pratę vadinti senatviniu marazmu – užsimiršimą, fantazijas, kartojimąsi, – R.Staliliūnaitė apibūdina gerokai subtiliau: senas žmogus nugrimzta į save, jis jau nebe čia. „Tylios nakties“ Motina patiria tokias atsitraukimo būsenas.
Aktorė vaidina už abu
„Stabtelėkime“, – tai aktorės paskatinimas žiūrovams.
„Moteris savo širdy visada yra moteris, jai visada reikia dėmesio, meilės – net kai kūnas ją išduoda, ji lieka ištikima savo prigimčiai.
Neatstumkime jos, nenusigręžkime ir nepaspirkime – stabtelėkime“.
Ar bereikia sakyti, kad „Tylios nakties“ Motina iš savo verslaus Sūnaus nesulaukia nė stabtelėjimo?
Drįsčiau nebent pareikšti, kad tokiai aktorei kaip R.Staliliūnaitė scenoje derėtų sulaukti ir jos verto partnerio. Kol kas partneris tik replikuoja ir keičia pozas, kurias vargiai pavadintum personažo savastimi.
Bet R.Staliliūnaitė ne pirmus metus dirba su H.Savickiu. Jie parengė ne vieną programą.
Greičiausiai tarpusavio supratimas bus didesnė vertybė nei meninė tiesa ar kūrybos ambicijos.
Nuostabiausia, kad R.Staliliūnaitė vaidina už abu. Ir vaidina taip, tarytum jos partneris būtų tokio lygio artistas kaip Vladas Bagdonas, Valentinas Masalskis ar šitą „Tylią naktį“ įsukęs V.Valašinas.
Itin kukliai scenos pakraštyje laikosi, tačiau tikrai artistiškai veikia kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis su vargonėliais – jis įkūnija viso senelių prieglaudos choro vaidmenį.
Premjera Kaune įvyko vasario pradžioje. Į spektaklį, Vilniuje vaidintą balandžio 27 dieną, bilietų nebuvo jau seniai.
Gegužės 11 d. „Tyli naktis“ vėl bus Vilniaus mažajame teatre, gegužės 24 d. aktoriai vaidins Palangos „Ramybės“ kultūros centre. Tariamasi ir dėl nuolatinių „Tylios nakties“ gastrolių Vilniuje kitą sezoną.
* * *
Vaidmenys – ryškūs teatro istorijos ženklai
* Tris dešimtmečius R.Staliliūnaitė vaidino Kauno dramos teatre, kurį savo noru paliko. Jos biografijoje – dešimtys vaidmenų, dauguma jų tapo ryškiais Lietuvos teatro istorijos ženklais. Tai buvo H.Vancevičiaus, J.Jurašo, J.Vaitkaus spektakliuose.
* Aktorė apie savo režisierius sakė: „Viename pokalbyje su dramaturgu J.Grušu buvau perspėta – „Vaikeli, drąsa yra talento dalis“. Ir jei likimas nebūtų lėmęs susitikti su talentingais režisieriais, kurie mokėjo mane vesti už rankos, kurie rodė kelią, įspėjo dėl klaidų, pakėlė klumpančią, kažin kaip būtų buvę? Režisieriai džentelmenai. Jie mane saugojo tarsi ir negailėdami“.
* R.Staliliūnaitės palinkėjimas kolegoms: „Atsiriboti nuo to, kas masėms, kas populiaru. Esame kitos profesijos, turime būti ambicingesni“.