Šiuolaikinio šokio festivalis Vilniuje prasidėjo stipriu akordu – per du vakarus pasirodė dvi pasaulinio lygio trupės.
Tai garsenybės, ne vieno tarptautinio festivalio svajonės: trupė iš Švedijos „Cullberg Ballet“ ir septintą kartą Vilniuje viešintis šokio teatras iš Jekaterinburgo „Provincialnyje tancy“.
O spektaklių vertinimo kriterijumi – smuiko raktu – tapo mažai žinomas Serbijos šokio atstovas Saša Asentičius. Jo spektaklis „Mano asmeninė biopolitika“ buvo lyg bakstelėjimas pirštu į jautrią vietą.
Paskatino juoktis iš savęs
„Mano asmeninė biopolitika“ truko akademinę valandą. Iš jų grynajam šokiui, kurį filmuoti S.Asentičius paprašė vieną žiūrovų, buvo skirtos tik kokios penkios minutės.
Visą kitą laiką choreografas skaitė paskaitą anglų kalba apie tai, kaip Vakarų šiuolaikinis šokis dominuoja Rytų šiuolaikinio šokio atžvilgiu ir diegia nuomonę, kad Rytai yra nepakankamai šiuolaikiški, jie verti tik mokytis ir kopijuoti Vakarus.
Ir ką gi reikėtų daryti, kad tuo pat metu ir globalizuotumės, ir išsaugotume tapatybę.
Salė atidžiai klausėsi ir juokėsi. Subtilus serbo sarkazmas ir ironija nieko neįžeidė, tačiau atskleidė nuogą tiesą: bijome turėti savo veidą, norime būti „kaip jie“, kad „jiems“ įtiktume ir „jie“ mus įvertintų, kviestų į festivalius ir globėjiškai pliaukšėtų mums per petį.
Po spektaklio Švedijos ambasados patarėjas kultūros klausimais Torstenas Shenlaeris, šiuolaikinio šokio profesionalas, ištarė: „Labai norėjau juoktis, bet nedrįsau, nes supratau, kad juokčiausi iš savęs“.
Trupė prarado charakterį
Laikantis serbiškojo smuiko rakto padiktuotos tonacijos, tenka pervertinti ir anksčiau minėtus akordus.
„Cullberg Ballet“ labiausiai pagarsėjo jo ilgamečio vadovo ir choreografo Matso Eko sukurtais šiuolaikiniais baletais – „Naujajame Baltijos šokyje“ rodyta beprotiška „Žizel“ ar nematytomis pas mus plikagalvėmis gulbėmis.
Toks buvo „Cullberg Ballet“ veidas. Ryškus, įsimenamas, originalus, provokuojamas.
O dabar trupei ėmė vadovauti Johanas Ingeris. Ir „Cullberg Ballet“ tapo kaip visi.
Spektakliais „Negro con Flores“ ir „Tarytum“ trupė dar kartą įrodė, kad joje šoka labai stiprūs artistai.
Ir viskas. Visa kita – choreografija, kostiumai, scenografija, koncepcijos – buvo „kaip visų“. Tokius spektaklius rodo daugybė Vakarų Europos trupių.
Visi gražiai šoka. Lašas humoro. Universali dekoracija – siena. Žaidimai su šviesomis. Vienas šokėjas daug kalba.
Abstraktus grynasis šokis ir giliai paslėpta mintis, kurią galima apibūdinti viena fraze: „Nagrinėjama žmonijos prigimtis, žmogiškieji ryšiai ir santykiai su aplinka“. Į ją telpa bet kas. Po spektaklio gerai jautiesi.
„Patiko?“ – būtinai kas nors paklaus. „Patiko, – sakau, – juk tai „kulberg“. Taip patinka žmogus, ne asmenybė, bet šiaip – gyvas padaras. Rankos, kojos, galva vietoje – ir gerai.
Liūdesys pasidarė gražus
Trupės „Provincialnyje tancy“ akordas nuskambėjo garsiau. Bet serbiškasis kamertonas pakoregavo vertybes.
Choreografė Tatjana Baganova spektaklį „Po įtraukimo. Diptikas. Antroji dalis“ sukūrė prestižinio Amerikos šokio festivalio užsakymu.
Amerikiečiai mėgsta, kad „būtų gražu“.
Scenoje nesunku atpažinti T.Baganovos stilių – liūdnoką humorą, ilgesį, originalias metaforas, netikėtus judesių derinius ir stiprų technišką šokį.
Bet metaforos atrodė prislopintos, liūdesys sentimentalus, jokių provokacijų ir depresyvių gaidų. Daugiau laiko skirta techniškam šokiui.
Kalėdinis stiklo burbulas su besiblaškančiu angelu ir blizgučių pūga viduje, miltų sniegas, balionėlių fejerverkas, tarsi iš seno laikraščio iškirpti nespalvoti žmogučiai ir kitos teatralizuotos detalės dar prieš kelerius metus T.Baganovai būtų buvę gerokai svarbiau.
Bet, matyt, amerikiečiai globėjiškai paplojo per petį ir paprašė sukurti šokį.
Ir dabar „Po įtraukimo“ labiau liudijo ne žmogaus įtraukimą į tarpusavio santykius, bet geriausios Rusijos šokio trupės įtraukimą į Vakarų šokio politikos prieglobstį.
Bet vis tiek pradžia buvo gera. Festivalis tęsiamas.
Publikos laukia ir pasaulinės premjeros
* Lietuvos šokio informacijos centro ir „Vilniaus festivalių“ rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Šiemet jis vyksta jau dvyliktą kartą.
* Iki gegužės 12 d. truksiančiame renginyje šiemet pasirodys 23 trupės ir nepriklausomi choreografai iš 13 valstybių.
* Festivalyje artimiausią savaitę bus galima išvysti žinomos vokiečių choreografės Toulos Limnaios darbą „Life is Perfect“, hiphopo trupę iš Prancūzijos „Revolution“ ir bene daugiausia apdovanojimų Ispanijoje pelniusį kolektyvą „Lanonima Imperial“.
* Įvyks ir naujausio tarptautinį pripažinimą pelniusios Tero Saarineno trupės iš Suomijos spektaklio „Next of Kin“ pasaulinė premjera, dėl kurios Vilnius varžėsi su Londonu ir Niujorku.
* Lietuviai pirmieji pamatys ir jauno švedų choreografo Martino Forsbergo spektaklį „Redo“, kuris bus rodomas kartu su ankstesniu jo darbu „In Style with Pleasure“.