Po spektaklių rinkdavomės, susitikdavome su artistais, režisieriais, niekur neskubėdavome. Visiems rūpėjo tas pats. Ir kalbos niekad netrūkdavo. Per festivalius taip ir būna.
Pietauju erdvioje „Woo“ salėje, kur rugsėjį vos rasdavome kur įsisprausti, ir prisimenu: ten, kampe, po spektaklio Sporto rūmuose sėdėjo ir apie savo kūrybą pasakojo Janas Fabre'as.
Kitą vakarą ten su mumis kalbėjo režisierius Romeo Castellucci, o prie gretimo stalelio vakarieniavo jo ką tik vaidinę artistai.
„Woo“ sienos mena ir ekscentriškąjį „The Tiger Lillies“. Trys muzikantai ir čia atliko savo vaidmenis, linksmino tautą.
Eidama per Vilniaus centrą, prisimenu festivalį LIFE.
Viename Vokiečių gatvės kiemų kadaise prasidėjo juodojo humoro spektaklis „Mamytės laidotuvės“. Prancūzų trupė, nešina karstu, iš ten lėkė Vilniaus gatvėmis krėsdama neįtikėtinus makabriškus pokštus. Kol nuplaukė Nerimi su visa manta.
Ten, kur dabar Prezidentūros kiemas, prieš tuziną metų LIFE kartu su „Ritos slėptuve“ buvo įrengę Paršelio klubą – mat buvo Kiaulės metai.
Ir festivalio žiūrovai, ir tie, kurie nepateko į spektaklius ar jais nesidomėjo, tapo festivalio dalyviais šiame klube.
Dabar jau daugiau nei savaitė vyksta festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Kas vakarą renkamės į „Menų spaustuvės“ Vieną salę arba Nacionalinį dramos teatrą žiūrėti šiuolaikinio šokio.
Kas vakarą jaučiamės skirtingai, laimingi arba ne, bet mums smalsu, mums ne tas pat. Ir po spektaklių stovime „Menų spaustuvės“ ar teatro kieme.
Kas rūko, kas tik uosto. Juokaujame, rimtai šnekamės, piktinamės ar šūkaujame: pagaliau man labai patiko, festivalis – jėga.
Kiekvieną vakarą vis labiau aiškėja, kam su kuo įdomu šnekėtis, būti. Lyg kokios šeimos susidaro. Kad visos šeimos virstų viena festivalio gimine, reikia... bendro stalo? Bendro stogo?
Taip, reikia klubo. Festivaliui jo mirtinai trūksta, nors aplink Senamiestis, pilna kavinių, „šeimos“ gali ten susėsti ir šnekučiuotis. O kur artistai eina po spektaklio? Aišku, jais pasirūpinama, bet pasėdėti po spektaklio vienoje erdvėje su įsiaudrinusiais gerbėjais – visai kas kita.
Bet, pasirodo, nėra paprasta išsinuomoti kavinę festivalio klubui. Tai kavinei tenka išgrūsti nuolatinius lankytojus, kad festivalio žmonės po spektaklių ten kurtų kitokią atmosferą. Ir darbo valandos ribotos, o festivalio žmonija... Kas nori tokio vargo?
Išeitis – sava kavinė. Savame teatre. Savoje „Menų spaustuvėje“. Su savais žmonėmis, kurie supranta, o ne pinigus skaičiuoja. Bet pasižiūrime į „Menų spaustuvės“ pastolius ir džiaugiamės, kad bent nelyja.