Režisierius Paulas Eugene'as Budraitis pastatė Sigito Parulskio pjesę „Keltininkas“. Tai Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektaklis, kurio premjeriniai vaidinimai vyks Rusų dramos teatre.
Pagrindinį vaidmenį kuriantis 46 metų Arūnas Sakalauskas tvirtino, kad aktorius turi vaidinti, o ne kalbėti, bet maloniai sutiko pasišnekėti su „Lietuvos rytu“.
- Apie ką kalbama naujame spektaklyje?
- Tai itin asmeniška S.Parulskio pjesė. Ne ta prasme, kad tai jo biografijos dalis. Ten liečiami bendri dalykai, kurie tampa aktualūs sulaukus brandesnio amžiaus.
Tai viena geresnių šių laikų lietuviškų pjesių. Joje yra kažkas, ko negali paaiškinti, kas užslėpta, o norisi įminti.
Neišvengiamai artėja senatvė. O kas bus po mirties?
Netikinčiam žmogui sunku suvokti, kad viskas ims ir pasibaigs. Kažkas turi būti, kad nesidraskytum mirdamas, o žinotum, kur išeini. Pjesė – apie tikėjimo ieškojimą. Nors kiti gal ir ką kita joje mato.
- Prieš dešimtmetį sakėte, kad aktorius miršta, ir viskas pasirodo beprasmiška. Ką dabar apie tai manote?
- Mes daug ką užmirštame.
Gyvenimui einant sava vaga negalvojame, kiek jo liko.
Bet juk didesnė gyvenimo pusė mūsų kartai jau nugyventa. Gal ne tiek metų, kiek pojūčių intensyvumo ir gelmės prasme. Liko ne tiek jau daug. Tad ir galvoji apie prasmę – kaip nugyvenai, ką galėjai padaryti, ką reikėjo daryti, turi tai kokią nors prasmę ar ne.
Aktoriaus profesija padeda geriau susivokti gyvenime. Repetuodamas kokią nors pjesę kartais esi priverstas galvoti apie tai, ko šiaip nepagalvotum.
Su aktoriaus mirtimi numiršta ir viskas, ką jis padarė.
Aktoriaus darbas – tai lyg piešimas ant vandens.
- Galbūt tai išlieka žiūrovų, atėjusių į teatrą ieškoti dialogo, atmintyje? Ar tokių žiūrovų dabar nebėra?
- Taip, teatro publika pasikeitė. Ji tapo vartotojiška. Tai uždeda leteną ant visko. Netgi ant didelių menininkų.
Toks gyvenimo būdas įtraukia, visur įlenda.
Bet, aišku, salėje sėdės žmogus, kuris norės to dialogo. Aš jį jaučiu.
- Visada vaidinote su dideliu pasimėgavimu. Ar tai išliko?
- Išliko, nors anksčiau buvo daugiau susikalbėjimo, ieškojimo. Nebuvo tiek daug paviršutiniškumo.
Pilnos salės, išpirkti bilietai – tai dar ne gero spektaklio rodiklis. Kapstytis, galvoti apie rimtus dalykus yra sunku. Tikrai. Organizmas automatiškai saugosi – kam čia galvoti, geriau pasijuokti, anekdotą papasakoti.
Tačiau tikri dalykai teatre visada buvo ir bus.
- Atrodo, seniai teatre neturėjote didelio vaidmens?
- Pažiūrėkim viską, kas rodoma teatre ir ką aš norėčiau vaidinti. Vaidinti vien tam, kad vaidintum? Na, ne, sunku kažkaip.
Retai pasitaiko vaidmuo, kurį tikrai norėtum sukurti, kuris kažką atitinka tavo gyvenime, kuris yra iššūkis. „Keltininke“ vaidmuo yra iššūkis. Aš tikrai nežinau, ar suvaidinsiu, nes pjesė sunki.
- Vienas įdomiausių Lietuvos aktorių neturi vaidmenų teatre?
- Kartais televizijoje ką nors darau. Žmogaus protas – keistas dalykas. Jis viską sudėlioja taip, kad nejaustum nepatogumo.
Jeigu ką nors darai, protas iš karto „surašys“ pateisinimus, kodėl tai reikia daryti. Jeigu to dalyko nebedarai – turi daryti kitą.
Ir protas vėl lygiai taip pat suras šimtus pateisinimų.
Tačiau mano patirtis sako, kad ne viską reikia daryti. Tik ne visada tai žinai iš anksto. Sakoma, pinigai viską kompensuoja, tačiau jie iš tikrųjų nieko nekompensuoja.
- Ar teatras jums vis dar tebėra toks pat nepaaiškinamas dalykas kaip anksčiau?
- Toks pat. Keista, kad patirtis, metai nieko nepakeitė.
Teatras yra daugiau nei koks nors režisierius arba aktorius. Mūsų visų nebus, o teatras bus. Nei televizija, nei internetas, nei kinas jo neišstūmė.
Visada gyvenime sakydavau, kad jeigu nebedirbčiau teatre, galėčiau bet ką kita daryti.
Tačiau dabar, kai nelabai teatre turiu darbo, stipriai abejoju, ar ką kita galėčiau daryti.
- O iš principo esate patenkintas savo aktorine karjera?
- Taip. Daug išmėginimų, patirčių. Daug įdomių žmonių sutikau. Nesigailiu nieko. Net nusivylimų, nesėkmių – jie savo irgi davė. Kažkaip ramiau dabar į viską žiūriu.
Iki šiol prisimenu, kaip Valentinas Masalskis, kai mūsų kursas atėjo į Kauno dramos teatrą, sakė: „Nespėsi mirktelėti, kaip viskas greit prabėgs“. Tai dabar labai jaučiu.
Kalbu lyg nieko nebedaryčiau. Spjaunu per kairįjį petį.
***
Sukūrė keturias dešimtis vaidmenų
* A.Sakalauskas – režisieriaus J.Vaitkaus mokinys. Nuo 1989 m. jis – Nacionalinio dramos teatro trupės aktorius.
* Scenoje jis sukūrė keturias dešimtis vaidmenų J.Vaitkaus, O.Koršunovo, G.Varno, R.Tumino, kitų režisierių spektakliuose.
* A.Sakalauskas vaidino daugiau nei dešimtyje filmų (Š.Barto „Trys dienos“, A.Šiušos „Ir jis pasakė jiems sudie“, G.Lukšo „Mėnulio Lietuva“).
* Lenkų teatro kritikas R.Pawlowskis apie A.Sakalauską rašė: „Kai regėjau jį „Meistro ir Margaritos“ premjeroje, režisuotoje O.Koršunovo, supratau, kad A.Sakalauskas yra genijus. Visame Lenkijos teatre nežinau aktoriaus, apdovanoto tokia kūno ekspresija“.
* Pasak teatro kritikės D.Šabasevičienės, A.Sakalauskas „visada pasirengęs išprovokuoti kolegas naujai sceninei avantiūrai, kuri ir vadinasi tuo nepakeičiamu teatro akimirkos menu“.