Temperamentingiems Ispanijos sostinės žiūrovams filmą pristatė pats jo autorius, kuris nė kiek nesibodi jam dar Lietuvoje prilipintos skandalisto etiketės.
„Nebūčiau aš pjovęs to ėriuko, nes niekuomet nieko panašaus nesu daręs“, – šyptelėjo E.Jansas, prisiminęs prieš porą metų didžiulį skandalą sukėlusį savo performansą, kai žiūrovų akivaizdoje turėjo būti paskerstas ėriukas.
Gyvūnų teisių gynėjus ant kojų sukėlęs kūrinys Vilniaus šiuolaikinio meno centre – paskutinis menininko darbas parodų salėje. Šiuo metu jo kūrybinės idėjos įgyvendinamos tik videomeno ir kino priemonėmis.
Tačiau šokiruojančių momentų 1969 metais gimusio E.Janso filmuose ne mažiau nei performansuose.
Gyvenime, kaip ir kūriniuose, apie skandalus, festivalius ir net kultūros politikos dalykus menininkas linkęs kalbėti labai atvirai.
- E.Janso vardas daugeliui žmonių asocijuojasi su skandalais ne tik meno erdvėje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Ar kelionė į Madridą buvo be nuotykių?
- Didžiausias nuotykis – šiltas mano darbo priėmimas Madride. O iš buitinių nutikimų – pavėlavau į lėktuvą, skrendantį į Vilnių. Teko pirkti naują bilietą į kitos dienos rytinį reisą.
Na, o naktį su techniniu festivalio personalu perėjome per klubus.
Madride niekur nematyti girtuoklių ar bent gerokai įkaušusių žmonių. Net ir savaitgalį.
Tiesa, techninis festivalio personalas – tai iš viso pasaulio susirinkusi „chebra“. Iš Pietų Afrikos Respublikos, Kolumbijos, Juodkalnijos. Visi – poliglotai. O pinigus dažniausiai uždirba įvairiuose festivaliuose.
- Madrido žiūrovai reagavo audringiau nei pernai paryžiečiai? Gal temperamentas karštesnis?
- Turbūt nemažai lėmė ir tai, kad festivalio organizatoriai filmo titrus išvertė į ispanų kalbą. Paryžiaus Pompidou centre jis rodytas su angliškais titrais.
Be to, prieš peržiūrą turėjau galimybę pristatyti darbą publikai, paaiškinti kontekstą.
Po peržiūros Madride mane užkalbinusi lietuvaitė apgailestavo, kad ispanai ne visas užuominas galėjo suprasti. Tačiau aš visuomet stengiuosi kurti darbus, kuriuose galima skaityti įvairius prasmės lygius.
Mano manymu, filmo esmę dauguma puikiausiai suprato, nes ne tik daug plojo, bet ir po filmo priėję sakė, kad tikrai juntama aistra – „passion“ (kita šio angliško žodžio reikšmė – pykčio protrūkis. – Red.).
- Kas buvo įdomiausia?
Ar buvo laiko pamatyti kitų darbus?
- Festivalio spektras labai platus – nuo internetinių audovizualinių darbų, kuriamų muzikos pagrindu, iki grynos dokumentikos. Dar vyko ir nemažai aktualių diskusijų: apie centro ir periferijos santykius, kinematografo ir audiovizualinio meno takoskyrą, interneto galimybes ir problemas.
Per tris dienas pamačiau iš tiesų nemažai.
Patiko ruso Pavelo Medvedevo dokumentinis filmas, kuris savo estetika priminė Gintaro Makarevičiaus darbus.
Autorius filmuoja kaimą kažkur Archangelsko srityje. Viskas kaip sovietiniais laikais, tik gamyklos išsprogdintos.
Gyventojai renka metalo laužą. Įdomiausia, kad žmonės ten iš tiesų laimingi.
Įdomus ir kolumbiečio Felipe Guerrero darbas apie karą.
Vis dėlto daugumoje kūrinių vyravo ne tema ar estetika, o technologijos.
- O norėtųsi kraujo, smurto ir pakaruokliško humoro?
- Nebūtinai. Tačiau reikia pripažinti, kad rytų europiečiai turi šį tą ypatinga. Štai kad ir Bidzinos Kanchaveli iš Gruzijos juosta „7 1/2 moters“.
Moteris beldžiasi į duris. Atidaro vaikinas, o ji stovi visiškai nuoga. Pasiguodžia pametusi raktą ir prašo leisti pasinaudoti jo tualetu. Ji pradeda jį kabinti, o jis ją užmuša. Ir taip septynias moteris iš eilės.
- Kur dar pusė?
- Ta pusė moters – tai žąsis, kuri padeda kiaušinį, o iš jo išsirita raktas.
Viskas padaryta labai gražiai, primena Svajonės ir Pauliaus Stanikų estetiką.
- Juodojo humoro ir absurdo persmelktas filmo „Būti išstatytam“ lyrinio herojaus dialogas – jūsų kūryba?
- Mano. Buvau parašęs tekstą. Lyg sapną, lyg košmarą, kuris ir tapo antrąja filmo dalimi. Paskui jį suaktualinau. Pridėjau „politinę“ pradžią – kova dėl „Lietuvos“ kino teatro, Artūras Zuokas ir Gugenheimo muziejaus vizija.
Pats to susitikimo nefilmavau, paprašiau kadrų iš Nomedos ir Gedimino Urbonų archyvo. O tą dalį, kai patenku į durnyną, buvau seniau nusifilmavęs ir turėjau savo archyve.
- Ar jūsų požiūris į Gugenheimo muziejaus ar naujo menų centro projektus Vilniuje vis dar toks pat ironiškas kaip ir prieš porą metų sukurto filmo herojaus?
- Grįžęs iš Madrido aš jau galvoju šiek tiek kitaip. Visas festivalis vyko keliose vietose. Ispanijos filmotekoje, Nacionalinės bibliotekos salėje ir kitur.
Po visą miestą pasklidusios įvairios kultūrinės erdvės – tikrai labai geras dalykas. O didžiulė „Lietuva“, už kurios išsaugojimą pasisako N. ir G.Urbonai, iš tiesų jau atgyvena.
Šiuo metu jaučiuosi kaip koks streiklaužys ar perbėgėlis į priešų stovyklą.
- Vienas pirmųjų jūsų videodarbų tas, kuriame daužotės baltoje galerijos erdvėje pririštas už kojos?
- Tai ir performansas, ir videodarbas „Daugiaprasmiškumo antologija“ (2003 metai). Paskui gulėjau dvi dienas, negalėjau atsikelti. Skaudėjo raumenis, sąnarius.
Mano darbai labai nuosekliai pereina nuo videomeno prie kino. 2004 metų „Prievartos antropologija“ buvo gryna dokumentika.
Iš pradžių filmavau (šaudžiau kadrus), o paskui į gatvę išėjau ne su kamera, o su šautuvu.
Dabar baigiu filmą apie muzikantus: kaip režisierius ieško savo filmui garso takelio. Jame irgi yra performanso elementų.
Bėda, kad Lietuvoje nėra nė vienos galerijos, kuri pristatytų publikai audiovizualinį meną, todėl tenka orientuotis į ekraną ir į festivalius.
- Ar ėriuko aukojimas buvo paskutinis performansas?
- Taip, po jo nieko panašaus nedariau. Man regis, tai buvo pats sėkmingiausias mano performansas. Viešųjų ryšių performansas.
Pats veiksmas čia buvo ne tiek svarbus kaip ta pasipiktinimo banga, kurią jis sukėlė.
Bet iš tiesų tai vientisas kūrinys – dviejų dalių: veiksmo ir atoveiksmio. Kaip ir filmai, kuriuose dokumentiką keičia suvaidintas kadras. Tai padaro kūrinį sodresnį, suteikia jam daugiau prasmių.
Lašas kraujo ir bandymas peržengti ribas
* E.Janso filmas „Būti išstatytam“ („To be on Show“) rodytas 2007 metais mažųjų kino formų festivalyje „Tinklai“. Jo organizatorius Artūras Jevdokimovas pripažino, kad šis kūrinys abejingų nepalieka. Praėjusį rudenį filmas rodytas Pompidou centre Paryžiuje.
* Filmas „Būti išstatytam“ pasakoja apie žmogų, apsvaigusį nuo grandiozinių Vilniaus kultūrinės plėtros vizijų, įvykdžiusį menamą nusikaltimą ir tapusį psichoneurologinio pensiono gyventoju. Dokumentinius kadrus ir suklastotos dokumentikos fragmentus vienija mikčiojančio herojaus istorija.
* Naujojo kino ir šiuolaikinio meno festivalis „Tarptautiniai susitikimai“ („Rencontres Internationales“) kasmet vyksta vis kitame mieste – Berlyne, Madride ar Paryžiuje. Jo programa sudaroma iš geriausių viso pasaulio šiuolaikinių kūrėjų filmų, vaizdo instaliacijų, multimedijos kūrinių. Šiemet jame dalyvavo 150 menininkų ir kino kūrėjų.
* Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, pristatydamas publikai E.Janso filmus, teigė, kad kiekvienai dvasinio gyvenimo sričiai – ar tai būtų filosofija, religija ar menas – periodiškai prireikia žmogaus, kuris ją atnaujintų. Atsinaujinti būtini du dalykai – lašas kraujo ir peržengtos ribos. Menotyrininko manymu, E.Jansas, kurio kūryboje netrūksta nei kraujo, nei smurto, nei įvairių klišių ir tabu laužymo, ir yra tas žmogus, kuris padeda atsinaujinti lietuvių meno scenai.