„Bohema“ atsisveikina su scena! Šią savaitę bus parodyti paskutiniai Dalios Ibelhauptaitės pastatytos šios Giacomo Puccini operos vaidinimai.
Režisierė neslėpė: priėmusi tokį sprendimą ji nesulaikė ašarų. Bet jų žiūrovai neišvys paskutinėje „Bohemoje“ – režisierei atvykti sutrukdė darbai Londone. Todėl mūsų pokalbis apie jos Vilniuje sukurtus spektaklius vyko Anglijos sostinėje.
- Ar kurdama spektaklį tikėjotės, kad „Bohema“ bus parodyta net 30 kartų?
- Kai prieš 18 mėnesių pradėjome šį projektą, mano nuostabusis bendražygis, Valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius sakė: „Bus trys „Bohemos“ spektakliai“. Aš sakiau: „Ne, bus šeši“.
Pradėjome šį kūrybinį nuotykį kaip jauni, užsidegę, beprotiški studentai, bet tapome rimta kūrybinga grupe.
Minėsime ir dar vieną sukaktį. Birželio 6 dieną 50-ąjį kartą ta pati artistų komanda žengs į sceną Kongresų rūmuose – juk jau įvyko ir 19 mūsų „Užburtosios fleitos“ spektaklių.
- Kaip manote, kodėl į šiuos spektaklius ateina žmonės, iki tol nebuvę operos ar klasikinės muzikos gerbėjai?
- Žiūrovui labai reikia magiško teatro, kuris būtų ir gera pramoga, kuris turėtų uždegančios, intriguojančios energijos.
Labai svarbia tos magijos dalimi tapo ir įspūdingi Juozo Statkevičiaus kostiumai. Be to, labai svarbu žmonėms kas kartą rodyti naujus dalykus.
G.Puccini „Bohema“ ir W.A.Mozarto „Užburtoji fleita“ – labai skirtingi spektakliai. Be to, tai operos, kurių nebuvo matę dabartiniai Lietuvos žiūrovai.
„Bohema“ Lietuvoje nebuvo statyta
nuo 1983 metų. „Užburtosios fleitos“ Vilniuje niekada nebuvo
scenoje, girdėtas tik koncertinis Valstybinio orkestro atlikimas.
- Ar nemanote, kad daugelį žiūrovų
galėjo vilioti solistai – jauni, gražūs, talentingi? Jie tarsi
grąžino operą į jos ištakas XVII amžiuje.
- Teatras praeityje privalėjo prikaustyti publikos dėmesį. Juk žiūrovai garsiajame W.Shakespeare'o „Globe“ teatre nesėdėdavo ir neknapsėdavo spektaklių metu. Parteryje žiūrovai stovėdavo. Jei būdavo neįdomu, jie mėtydavo į artistus supuvusius pomidorus.
Visi mūsų projekto solistai turi savo karjerą. Niekada jų nesisavinau.
Bet manau, kad mūsų projekto patirtis subrandino juos ir kitiems darbams.
Planuojame dar du projektus, todėl artistai į savo biografiją galės įrašyti keturis kūrinius: visiškai skirtingų stilių, keturiomis pasaulio kalbomis. Tai jau savaime liudija didžiulius atlikėjų sugebėjimus!
- „Bohemos“ projektas daug ką Lietuvoje padarė pirmą kartą. Tai ir pirmas beveik visiškai privačių rėmėjų lėšomis finansuotas spektaklis, sutelkęs projekto paramai didžiuosius Lietuvos verslo banginius.
- 90 procentų viso biudžeto buvo privačios lėšos. Tokį pat procentą privačių lėšų surinko ir antrasis spektaklis – „Užburtoji fleita“.
Tai ne naujiena Vakarų pasaulyje, nes, tarkim, Niujorko „Metropolitan Opera“ pritraukia panašių proporcijų privačių lėšų.
Bet Lietuvoje buvo neįprastas dar vienas dalykas: reikėjo įveikti neigiamą nusistatymą prieš operos reklamą.
Man norėjosi, kad apie „Bohemos“ projektą žinotų visi. Esu įsitikinusi, kad kai žmogus žino, kas vyksta, jis turi pasirinkimą – eiti į spektaklį ar ne. Kai žmogus neinformuotas, jis to pasirinkimo neturi!
Nauja Lietuvoje, nors jau yra įprasta pasaulyje, buvo ir tai, kad projekto įvaizdį kūrėme su profesionaliomis kompanijomis. Taip pralaužėme ledus ir kitiems.
- O kaip sekėsi dirbti su privačiais rėmėjais – gal galite palyginti savo patirtį Londone, Niujorke ir Vilniuje? Lietuvoje verslo gigantai dažnai kaltinami tuo, kad itin nenoriai remia kultūrą.
- Niekada neturėjau tiek daug kūrybinės laisvės, kiek jos turėjau kurdama „Bohemą“ ir „Užburtąją fleitą“.
Daug kas klausė: „Ar nesijauti kaip auksiniame narve?“ Atsakydavau: „Ne, jaučiuosi kaip Himalajų viršukalnėje – visiškai laisva!“
- Su „Bohemos“ projektu susijusios ir dvi didelės labdaros akcijos?
- Labdaros akcijos iš šio projekto išaugo natūraliai. Juk „Bohema“ gavo ne tik paramą iš rėmėjų, bet ir šilumą iš žiūrovų.
Tad kai Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Vygaudas Ušackas paklausė, ar „bohemiečiai“ nesutiktų atvykti į labdaros renginį, pasiūlymas pasirodė tarsi gyva tąsa – grąžinti žmonėms tą šilumą.
Pasaulyje tai jau seniai įprasta – menininkai tampa magnetu labdaros akcijose. Jie taip padeda mažiau turintiems.
- Teko girdėti, kad teatro ir labdaros draugystė vien surinktais pinigais nesibaigė?
- Tauragėje aš nedrąsiai bandžiau paklausti vaikų apie teatrą. Niekas apie teatrą nieko nežinojo. O kas yra opera, apskritai neturėjo žalio supratimo.
Tada peržiūrėjusi programas, kurias Tauragės mokytojai sudarė socialiai remtiniems vaikams, pamačiau, kad ten niekur nėra žodžio „teatras“.
Aš paskambinau kolegoms režisieriams ir teatrų direktoriams Lietuvoje ir pabandžiau suorganizuoti, kad kiekvienas iš mūsų į spektaklį priimtų ir autobusą vaikų.
Prisidėjo visi – Oskaro Koršunovo teatras, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Kauno dramos teatras, Keistuolių teatras, Jaunimo teatras ir, savaime aišku, „Bohema“.
Kiekvienas priėmėme po 40 vaikų. Prieš Kalėdas daugiau nei 200 vaikų pirmą kartą gyvenime apsilankė teatre. Dabar, kai vėl sudarinėjami labdaros projektai vaikams, jau nebijoma įrašyti žodžio „teatras“.
- Ar per tuos pusantrų metų jums teko braukti ašaras?
- Nuolatos! Sunkumų kyla dėl to, kad nesame organizacija, kurioje būtų aptarnaujantis personalas.
Juk nuolatos šį darbą pas mus dirba tik du žmonės – aš ir mano jaunoji, talentingoji vadybininkė Monika Balčiauskaitė, kuriai tik 24-eri.
Ašarų būta – ir dėl meninių, ir dėl organizacinių priežasčių.
Dažniausiai ašaros byra dėl to, kad visą laiką norisi, jog būtų dar geresnis rezultatas. Kartais norisi ateiti ir pasakyti: „Aš pavargau“. Bet neturiu kam.
Ir verkiau, ir labai liūdėjau, kai priėmėme sprendimą, kad šie artimiausiu metu įvyksiantys „Bohemos“ spektakliai bus ir paskutiniai.
Prisiminiau savo velionę draugę Marią Bjornsson (pasaulinio garso scenografė, „Operos Fantomo“ scenografijos ir kostiumų autorė. – Red.). Kartu su ja kūrėme W.A.Mozarto „Don Žuaną“ Batignano festivalyje Italijoje.
Kitą rytą po paskutinio spektaklio teatras turėjo išvežti ir sudeginti dekoracijas – tokia buvo to teatro tvarka. Paskutinę spektaklio minutę Maria iš jo išėjo.
Paklausiau jos: „Kodėl tu nenori dar pasilikti, pažiūrėsim, kaip išveža dekoracijas?“ Ji atsakė: „Niekada nenoriu matyti, kaip dega mano spektakliai“.
Nenoriu sakyti, kad mes dabar baigiame rodyti „Bohemą“ ir ją „sudeginame“. Galbūt po kiek laiko, po kelerių metų ji grįš.
Bet visada sakiau, kad geriausia pasitraukti, kai esi aukščiausiame taške.
Be to, manau, kad 33-40 tūkstančių žiūrovų ir yra tas maksimalus skaičius Lietuvoje. Dabar metas judėti pirmyn ir kurti kitus pastatymus.
Apie „Bohemą“ – skaičių kalba
* Birželio 5 dieną „Bohema“ bus vaidinama 30-ąjį kartą. Kadangi spektaklis per kelias dienas bus parodytas 4 kartus, jis per 18 mėnesių iš viso bus suvaidintas 33 kartus.
* Salėje telpa per tūkstantį žmonių. Vadinasi, spektaklį „Bohema“ pamatys per 33 tūkst. žiūrovų.
* Birželio 6 dieną 50-ąjį kartą ta pati artistų komanda žengs į sceną Kongresų rūmuose. Įvyko ir 19 „Užburtosios fleitos“ spektaklių.
* 90 proc. viso „Bohemos“ biudžeto sudarė privačios lėšos. Tiek privačių lėšų operos projektas Lietuvoje pritraukė pirmą kartą. Maždaug toks pat privačių lėšų procentas buvo surinktas ir statant antrąjį spektaklį – „Užburtąją fleitą“.
* „Bohema“ susijusi ir su dviem labdaros akcijomis. Pirmojoje Didžiosios Britanijos lietuvių labdaros vakarienėje su ištraukomis iš operos „Bohema“ buvo surinkta apie 130 tūkst. Lt Tauragės vaikams. Šį balandį tie patys artistai antrame labdaros pokylyje su „Užburtosios fleitos“ ištraukomis surinko apie 250 tūkst. Lt.