Tačiau jis yra ir mentalinį miesto
įvaizdį kuriantis objektas, padedantis atsiskleisti konkrečios vietovės
specifikai, gyvensenai, papročiams ir istorijai.
Požiūris į kultūros paveldo objektus istorijos būvyje kito. Ilgainiui
buvo suvokta, kad praeities artefaktai - ne tik materialinė, bet ir
dvasinė vertybė, žmogaus tapatinimosi su aplinka veiksnys,
užtikrinantis kultūrų skirtumus ir nuoseklią civilizacijos raidą. Imta
suvokti ne tik estetinę ar mokslinę kultūros paveldo reikšmę, bet ir
pradėta rūpintis tinkamu socialiniu jo integravimu.
Darėsi aktuali ne tik vizualiai harmoninga architektūros objektų dermė
su nuolat kintančiu miestovaizdžiu, autentiškos apsupties (vietos),
formų, atlikimo būdo ir medžiagų apsauga, bet ir su jais susijusios
gyvensenos, istorinių tradicijų atkūrimas.
Idealiu atveju išsaugoma ir toliau plėtojama pirminė ar jai artima
pastato paskirtis. Tai užtikrina paveldo objekto integralumą, socialinę
ir dvasinę specifiką, organiškai atskleidžia istorinę raidą.
Pakitus socialinėms, ekonominės aplinkybėms ar dėl objektyvių techninių
priežasčių išsaugoti paveldo objektų, ypač pastatų, pirminę paskirtį
dažnai nebeaktualu ar net neįmanoma. Tokiu atveju ypač svarbi yra
tikslinga jų panauda, nes tai vienintelė galimybė kurti harmoningą
praeities ir dabarties dermę.
Panagrinėkime vieno iš saugomų kultūros paveldo objektų pritaikymą
šiuolaikinėms reikmėms. Į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą
2001 m. įrašyti, o 2007 m. valstybės reikšmės istorijos, archeologijos
ir kultūros objektu pripažinti vadinamieji Chaimo Frenkelio rūmai
Šiauliuose, Vilniaus g. 74, - tai statinių kompleksas, susidedantis iš
namo, vilos, fontano ir tvoros su vartais. Saugoma teritorija užima 1,57
ha, joje dominuoja, kaip manoma, 1908 m. (remiantis data ant vėjarodžio)
pastatyta vila.
Pasak Marijos Drėmaitės, tai „Lietuvos mastu unikalus secesijos
(moderno) stiliaus architektūros pavyzdys“. Pastato architektas nėra
žinomas, spėjama, kad rūmus suprojektavo Chaimo Frenkelio sūnus Jakobas.
Frenkelio vila - tai kompaktiško tūrio, beveik simetriškos kompozicijos
dviejų aukštų pastatas, kurio eksterjere susipina secesijai ir
įvairiems istoriniams stiliams būdingi architektūros elementai
(simetriškai įkomponuoti dekoratyvūs portalai, erkeriai, asimetriški
bokšteliai, ornamentuoti sandrikai, laiptai su baliustrada, augaliniai
ornamentai ir kt.). Aplink rūmus buvo įveistas parkas, įrengtas
fontanas, teritorija apjuosta mūro stulpų, dekoruotų vazomis, ir
metalinių strypų tvora.
Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių šio laikotarpio interjerų.
Kiekvienam kambariui būdinga gausi ir vis kitokia puošyba įvairaus rašto
lipdiniais, medžio drožiniais, polichromija. Rūmuose išlikęs autentiškas
parketas, vidaus įrangos detalės.
Pirminė daugelio vidaus erdvių funkcija nėra tiksliai nustatyta,
išskyrus pirmajame aukšte esantį valgomąjį. Manoma, kad antrasis rūmų
aukštas buvo nuomojamas, o pirmajame gyveno šeimininkai. 1920-1940 m.
rūmuose veikė privati žydų gimnazija.
Per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu rūmų pirminė funkcija buvo
negrįžtamai pakeista - turtingo pramonininko namai iš pradžių virto
vokiečių, o vėliau sovietų karo ligonine.
1994 m. pastatas perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui ir tapo prieinamas
lankytojams.
Šiuo metu atliekami komplekso tvarkybos darbai (paveldosaugos požiūriu
kiek abejotinas sprendimas rūmų kieme atstatyti neišlikusį ūkinį
pastatą), kuriama vizualiai patraukli aplinka.
Tačiau ne mažiau svarbu
atskleisti tam tikrą gyvensenos tradiciją, rūmų atsiradimo istoriją,
kuri glaudžiai susijusi su Šiauliais - miesto ekonominei ir kultūrinei
raidai didelę įtaką darė pramonininkų, pirklių ir mecenatų Frenkelių šeima
(jų lėšomis mieste buvo pastatyta sinagoga, senelių prieglauda,
ligoninė, įsteigta mokykla, prie fabriko veikė biblioteka ir skaitykla).
Nors dabar Frenkelio rūmai yra tapę tarsi atskiru kultūros paveldo
objektu, tačiau šie statiniai neatsiejami nuo greta esančios fabriko
teritorijos. Istoriškai susiklostė Lietuvoje netipiškas reprezentatyvaus
gyvenamojo namo ir pramoninės teritorijos dermės pavyzdys - odų
perdirbimo įmonės įkūrėjas Frenkelis, vos atsikėlęs į Šiaulius,
apsigyveno mediniame name greta statomo fabriko.
1879 m. Šiaulių pakraštyje, pietinėje pusėje, įsteigta odų apdirbimo
dirbtuvė XIX a. pab. tapo didžiausiu tokios paskirties fabriku visoje
Rusijos imperijoje, garsėjo pažangiomis technologijomis ir itin gera
gaminių kokybe (Paryžiaus parodoje 1905 m. Chaimo Frenkelio odos
dirbiniai apdovanoti aukso medaliu, jie buvo eksponuojami į daugelį
pasaulio šalių).
Nors Pirmojo pasaulinio karo metais įmonė smarkiai nukentėjo, tačiau
1920 m. veiklą atnaujino.
100 000 kvadratinių metrų plote buvo apie 60 įvairaus dydžio pastatų.
1927 m. čia įsikūrė avalynės fabrikas „Batas“.
Odų apdirbimo įmonė papildė bendrame urbanistiniame Šiaulių karkase
ryškėjantį pramoninį miestovaizdį su savitu indsutriniu peizažu.
Pirminė fabriko funkcija išliko ir sovietmečiu - veikė odos apdirbimo
įmonė „Elnias“, tačiau pastatų architektūrinė raiška ir jų fizinė būklė
pakito.
2005 m. odos fabriko kompleksas (7 plytiniai pastatai) buvo įrašytas į
LR kultūros vertybių registrą. Šiuo metu objektas priklauso privatiems
savininkams. Ypač svarbu išsaugoti autentiškų statinių architektūrinę
raišką (vidaus įranga nėra išlikusi), pritaikyti juos pagal tinkamą
paskirtį, kad visuomenė neprarastų galimybės susipažinti su šiuo
kultūros paveldo objektu.
Yra išlikę kai kurie ne tik materialiniai, bet ir dvasiniai Frenkelių
šeimos palikimo artefaktai, reprezentuojantys XIX a. pab. - XX a. I p.
žydų kultūros ypatumus. Nuo 2008-02-08 muziejuje veikia ekspozicija„Žydų kultūros paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“.
Pirmajame
aukšte, nedidelėje, rusvai dažytoje salėje, kurios lubos dekoruotos
secesijos stiliaus geometriniu ornamentu, pristatoma įvairiapusė
Frenkelių šeimos veikla, rūmų architektūros pokyčiai.
Ekspozicijos turinys ir vizualinis sprendimas (dizaino autorė Skirmantė
Vaitkevičiūtė) atkuria rūmų ir istoriškai su jais susijusio fabriko
komplekso vientisumą.
„Aušros“ muziejaus darbuotojos Irena Nekrašienė ir Odeta Stripinienė
straipsnyje „Ch. Frenkelio rūmų pritaikymas šiuolaikinio muziejaus
funkcijoms“ teigia, kad siekiama atskleisti darnią architektūros,
istorijos ir autentiškų eksponatų visumą. Didžiojoje restauruotų patalpų
dalyje šiuo metu veikia XIX a. pab. - XX a. pr. Lietuvos provincijos
dvarų ir tarpukario miesto kultūrai skirta ekspozicija „Provincijos
dvaras ir miestas“.
Pasitelkiant galerinį ir interjerinį eksponavimo
būdus, parateatrinį principą (pavyzdžiui, lankytojai gali apsirengti to
laikotarpio stiliaus kostiumais), pristatomi ryškiausi tarpukario
Šiaulių reprezentantai, atkuriama autentiška dvaro ir miesto aplinka.
Atraktyvus vertybių pristatymas, skatinantis emocinį įsijautimą,
betarpišką santykį, be abejo, yra tinkamas paveldo sklaidos būdas,
tačiau šiuo konkrečiu atveju esama tam tikros rizikos, kad apibendrintą
provincijos dvaro interjetą lankytojai gali palaikyti autentiška
gyvenamąja Frenkelių aplinka.
Visiškai kitoks metodas pasirinktas pristatyti Frenkelių šeimos, odų
perdirbimo fabriko ir vilos istorijai. Ekspozicijos pagrindą sudaro
trylika 4x5 m. „Drop jet“ plakatų, kuriuose skaitmeniniu būdu
atspausdinti istorinių dokumentų fragmentai, įvadiniai tekstai,
fotografijos.
Juose koncentruotai pateikiama gausi ir įvairiapusė
faktologinė informacija. Nors autentiškų, Frenkelių laikus menančių
eksponatų yra vos keletas, tačiau jie ypač gerai atskleidžia rūmų ir
fabriko kasdienybę. Pavyzdžiui, po specialiu stiklu eksponuojama 1933
m. Šiauliuose pagaminta žvaigždė J.Frenkelio gaisrininkų komandos 25
metinėms (1908 m. Ch.Frenkelis įkūrė 30 ugniagesių komandą ir apmokytų
fabriko darbuotojų, ji talkino gesinant gana dažnai Šiauliuose
kildavusius gaisrus), fabrike išdirbtos odos, kiti objektai. Nors
istorinis interjeras nebuvo atkurtas, nedidelėje erdvėje susipina
elementai, virstantys ir namų prabangos, ir fabriko kasdienybės
metaforomis.
Informatyvūs plakatai primena užuolaidas iš prabangaus audinio, ir apima
jausmas, tarsi paslapčia, smalsiai praveriamos durys į kadaise čia
gyvenusių žmonių namus.
Įspūdį sustiprina ir kiti estetinės raiškos
elementai: informacijos fone matome lubų lipdinių fragmentus, dokumentai
ir fotografijos puošniai įrėminti, tekstų šriftas dailus, koloritas
priderintas prie autentiškos interjero polichromijos (dominuoja
prigesinti rusvi ir rožiniai atspalviai). Pakabintos ir tikros odos, ant
kurių skaitmeniniu būdu atspausti fabriko istorijos fragmentai.
Apibendrinant galima teigti, kad ekspozicija „Žydų kultūros paveldas
Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“ atskleidžia šių rūmų istorinę genezę ir
Frenkelių šeimos gyvenseną. Atraktyviai pristatomi Šiaulių „Aušros“
muziejaus fonduose sukaupti provincijos dvarų kultūrą reprezentuojantys,
miesto atmosferą tarpukariu pristatantys eksponatai, nors tiesiogiai jie
nesusiję su vilos ir fabriko praeitimi.
Rūmuose nuolat vykstantys
kultūriniai renginiai praplečia istorinį kultūrinį rūmų kontekstą,
užtikrina tinkamą praeities paveldo sklaidą.