„Italijos atpirkimas“, – pirmajame Romos dienraščio „La Repubblica“ puslapyje rašė kritikė Natalia Aspesi. Šiame straipsnyje abu filmus ji gyrė už atotrūkį nuo bedvasių filmų, kurie pastaraisiais metais Italijoje jau buvo tapę įprastais. Mateo Garrone'o režisuotas filmas „Gomorra“, atskleidęs Neapolio nusikaltėlių pasaulį, laimėjo didįjį prizą, o Paolo Sorrentino filmas „Il Divo“, papasakojęs apie nepaprastą Giulio Andreotti, kuris Italijos ministru pirmininku buvo net septynis kartus, gyvenimą, laimėjo žiuri prizą.
Į diskusijas įsivėlė ir intelektualai. Jie skelbė naujo judėjimo gimimą, kurį kažkas jau buvo spėjęs praminti „neo-neorealizmu“, taip pagerbiant auksinę pokario erą, kai tokie režisieriai, kaip Roberto Rosselini, Vittorio de Sica ir Federico Fellini, žavėjo žiūrovus ir kritikus.
„Jūs galite tai vadinti neo ar kaip norite“, – sakė Caterina d‘Amico, RAI Cinema, nacionalinio transliuotojo RAI poskyrio, kuris buvo vienas iš „Gomorra“ finansuotojų, vadovė. „Tiesa yra ta, kad didysis Italijos kinas visada buvo įleidęs šaknis į tikrovę. Jo širdyje yra žiūrėjimas į pasaulį, visuomenę ar žmogų už tai, kas jie yra. Amerikiečiai gerai moka pasakoti svajones, o mes gerai pasakojame tikrovę.“
Įdomu yra tai, kad paskutinį kartą Italija du aukščiausius prizus laimėjo Prancūzijos kino festivalyje 1972 metais, kuomet Francesco Rossi „Mattei istorija“ ir Elio Petri „Darbininkų klasė keliauja į dangų“ pasidalino auksinę šakelę (tuomet tai taip pat buvo du filmai aktualiomis tų dienų Italijos temomis).
Dauguma kritikų ir kino pramonės ekspertų pripažinimą Kanuose suvokė kaip pozityvų ženklą po užsitęsusių tamsiųjų kino amžių, kurie kartais būdavo praskaidrinami sėkmingų bandymų (vėliau paaiškėdavo, kad jie yra tik trumpalaikiai ir atsitiktiniai) laimėjimais. Naujausi laimėjimai yra suprantami kaip ženklas, kad Italijos kinas pagaliau grįžo.
„Tai, kad laimėjo du puikūs ir svarbūs filmai, suteikia rezonansą jiems abiem“, – sakė Irene Bignardi, „Filmitalia“ prezidentė, reklamuojanti Italijos kiną užsienyje. Be to, ji pastebėjo, kad abu filmai nebuvo sukurti vakuume, bet „iškilo iš situacijos, kuri yra pakankamai šviesi.“ Bignardi buvo ką tik grįžusi iš Niujorko aštuntojo „Open Roads“ filmų festivalio, kuriame buvo demonstruojami kylančių Italijos talentų darbai.
„Italijoje turime naują kartą režisierių, kurie kuria įdomius filmus. Šiuose filmuose į tikrovę yra žvelgiama pro labai asmenišką lęšį,“ – sakė Bignardi. Šie filmai sulaukia teigiamos reakcijos iš žiūrovų. „Tai reiškia, kad jie susisiekia su publika.“
Daugelį metų nepriklausomas Italijos kinas nyko dėl kaltinimų, kad jo perdėti apmąstymai ir savianalizė neturėjo patrauklumo už valstybės sienų. „Gomorra“ ir „Il Divo“ yra filmai, išskirtinai itališkomis temomis, bet juose yra naudojamas pasakojimo dėstymas ir vizualinė kalba, kurie yra neabejotinai tarptautiniai ir tai, pasak kritikų, lėmė šių filmų sėkmę Kanuose.
Sorrentino, „Il Divo“ režisierius, mano, kad jo filmo „kalbos naujoviškumas“, kai yra naudojamas triukšmingas garso takelis ir prabangi, novatoriška kinematografija, siekiant papasakoti 89 metų Andreotti istoriją, lėmė tai, jog filmas buvo populiarus tarp žmonių, kurie net nebuvo gimę, kai Andreotti jau buvo įžengęs į pensinį amžių.
Kalba, kurią režisierius naudoja asmeninę istoriją paversdamas platesniu apmąstymu apie galios mechaniką, pasak paties Sorrentino, „suteikė šiam filmui gyvenimą už Italijos ribų“. Platinimo sutartys buvo parduotos keletui Europos valstybių, tarp jų galima paminėti Prancūziją ir Britaniją.
Namie „Il Divo“ surinko 3,7 mln. eurų arba maždaug 5,5 mln. dolerių per pirmąsias tris rodymo savaites. „Gomorra“ nuo gegužės vidurio uždirbo daugiau nei 9 mln. eurų, ir tai yra antras rezultatas po daugiau uždirbusios naujausios „Indianos Džounso“ dalies. Didelis pelnas gali turėti ilgalaikę įtaką visai Italijos filmų industrijai.
„Iki pavasario prodiuseriai orientavosi į komedijas, nes jos uždirba daugiau pinigų, – sakė Sorrentino. – Bet po Kanų atsirado naujas požiūris, ir kino studijų savininkai suvokė, kad, norint nepralošti, galima kurti ir nepriklausomus filmus. Aš manau, tai yra geras išeities taškas.“
„Gomorra“ ir „Il Divo“ vis dar yra rodomi šimtuose Italijos kino teatrų. Tai galima palyginti su Francesco Munzi „Il resto della note“, kandžiu turtingos Italijos viduriniosios klasės ir imigrantų prievartos portretu, kuris taip pat buvo rodomas Kanuose kaip dalis „Quinzaine des Realisateurs“. Šiuo metu jis yra rodomas tik 61 ekrane, ir tai yra kur kas tipiškiau nepriklausomiems Italijos filmams. Nors d‘Amico sakė, kad prieš dešimt metų šis filmas būtų buvęs rodomas tik dviejuose ekranuose.
Pergalė Kanuose taip pat įpylė žibalo į nesibaigiančias diskusijas dėl Italijos visuomeninio filmų finansavimo modelio. Šis modelis buvo įnirtingai kritikuojamas kaip privataus patronažo sistema, naudojanti visuomenės lėšas, tačiau po Kanų jis pradėtas girti.
Pranešimas, kurį praėjusį mėnesį pateikė Italijos scenaristų asociacija, akcentavo pirmaeilę svarbą, kurią Italijoje vaidina valstybė, užtikrindama, kad bus kuriam filmai. Televizija taip pat buvo reikšminga investuotoja, nes 1994 metų įstatymu buvo nurodytas procentas, kurį nuo visų iš reklamos gautų įplaukų buvo privaloma investuoti į produkciją.
Pranešime, kuris buvo parašytas „kaip atsakas į išpuolius nacionalinėje spaudoje, kad visuomeninis finansavimas yra praeities dalykas“, teigiama, jog paskolos, skirtos finansuoti Italijos filmams, galiausiai yra apmokamos netiesioginiais kanalais: PVM, pajamų mokesčiu, ir tretinėmis paslaugomis, taip teigė vienas iš tyrimo autorių ir asociacijos narys Alessandro Rossetti.
Abu filmai gavo pinigų iš valstybės. „Tai parodo, kad Italijos kultūros ir pramonės politika filmų atžvilgiu veikia ir duoda vaisių“, – sakė Andrea Occhipinti iš „Lucky Red“, Italijos kino kūryba ir platinimu užsiimančios įmonės, kuri buvo viena iš „Il Divo“ kūrėjų. Occhipinti sakė, kad filmas „kaip ir dauguma svarbiausių pastarųjų metų Italijos filmų“, nebūtų buvęs sukurtas, jei nebūtų gavęs visuomeninio finansavimo. Nors Italijos filmų pramonė išgyvena pakilimo ir entuziazmo laikotarpį, ne visi yra įsitikinę, kad reikia skelbti naujos eros pradžią.
Bet svarbu nenuvertinti poveikio, kurį gali turėti svarbaus prizo laimėjimas. Klasikinis pavyzdys yra Giuseppe Tornatore filmas „Nouvo Cinema Paradiso“, kuris iš pradžių buvo rodomas labai ribotame kino teatrų skaičiuje ir, pasak Rossetti, uždirbo labai mažai. Šis filmas iš naujo buvo pristatytas, kai laimėjo didįjį žiuri prizą Kanuose 1989 metais ir Oskarą – 1990 metais, po perleidimo jis „tapo didžiulį pasisekimą turėjusiu hitu“.