Tai – angliškai rašiusių poetų antologija „10 anglakalbių poetų“ (leidykla „Baltos lankos“).
Kodėl dešimt?
„Todėl, kad tuo metu, kai su leidykla sutarėme leisti knygą, buvau išvertęs po kelis dešimties XX amžiuje kūrusių poetų eilėraščius“, – šyptelėjo Nacionalinės premijos laureatas A.Andriuškevičius.
Tai ir dešimtoji jo knyga.
Vertimų trūksta
Tarp tų dešimties poetų yra ir gerai, ir mažiau žinomų vardų. Turbūt visi esame girdėję apie Conradą Aikeną, Sylvią Plath ar Dylaną Thomasą. Tačiau vargu ar ką esame skaitę Archibaldo MacLeisho ar Wallace'o Stevenso.
A.Andriuškevičius tai vadina viena priežasčių, paskatinusių leisti anglakalbių poetų vertimų knygą.
„XX amžiaus anglakalbės poezijos vertimų į lietuvių kalbą, mano manymu, yra aiškiai per mažai.
Daug puikių poetų angliškai neskaitančiųjų ratui yra arba menkai pažįstami, arba iš viso nežinomi. Todėl vertėjams profesionalams reikia skubėti į pagalbą“, – įsitikinęs vertėjas.
A.Andriuškevičius regi ir nemažai mėgėjiško vertimo privalumų. Vertėjui mėgėjui nebūtina domėtis, kaip vieno ar kito poeto kūrybą interpretavo kritikai ir literatūrologai, kaip jis verstas į kitas kalbas.
Pakanka tiesiog mėgautis poetų kūriniais ir laukti, kol į galvą ateis mintis: „O gal šitą eilėraštį imti ir išversti?“
Mėgsta trumpus eilėraščius
A.Andriuškevičius prisipažino, kad jis nemėgsta stambių formų literatūros kūrinių.
„Man nuo seno patinka lengvi daiktai. Prisimenu, dar jaunystėje viena mergina, kilstelėjusi mane, ištarė: „Na, ir lengvas tu, Andriuši!“ Nuo tada jaučiu silpnybę lengviems daiktams“, – šypsodamasis prisiminimais dalijosi A.Andriuškevičius.
Todėl ir antologijoje „10 anglakalbių poetų“ – dažniausiai trumpučiai eilėraščiai, retai kada perkopiantys puslapį.
Būtinos keturios sąlygos
A.Andriuškevičius versti poeziją pabandė dar studijų metais praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje. Tuomet tai buvo rusų poetų eilėraščiai. Anglakalbiais kūrėjais jis susidomėjo apie 1973 metus.
Į antologiją „10 anglakalbių poetų“ vertėjas sudėjo tik per pastaruosius septynerius metus išverstus eilėraščius.
Ko A.Andriuškevičiui reikia, kad jis išverstų svetimkalbį eilėraštį? „Būtinos keturios sąlygos. Pirmoji: kūrinys turi labai patikti. Antroji: turi pasivaidenti, kad eilėraštį visiškai suprantu kalbos požiūriu.
Trečioji: turiu įžvelgti, kur glūdi vieno ar kito eilėraščio poetiškumas. Tarkim, yra keletas eilėraščių, kurie man labai patinka, bet aš ne iki galo suvokiu juose aprašomą situaciją. Tokių eilėraščių neverčiu.
Ketvirtoji: eilėraštis turi leistis įvedamas į lietuvių kalbos namus per mano mažas dureles“, – vertimo paslaptimis pasidalijo A.Andriuškevičius.
Gyvena tarp dailėtyros ir poezijos
* A.Andriuškevičius gimė 1940 m. Vilkaviškyje. Nuo 1990 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje.
* Jis yra daugybės originalių dailėtyros, kultūrologijos straipsnių autorius. Išleido monografiją „Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918-1940“, kelis kritikos straipsnių rinkinius.
* 2007 m. A.Andriuškevičiui už įtaigią meno kritiką skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
* Prieš keturis dešimtmečius pradėjęs rašyti eilėraščius, pirmą poezijos knygą „33 eilėraščiai“ išleido tik 1994 m. Vėliau pasirodė dar keli jo eilėraščių rinkiniai – „66 eilėraščiai“, „Eilėraščiai“ ir „(Prieš)paskutiniai eilėraščiai. Už pastarąją autorius gavo Kauno radijo ir televizijos įsteigtą premiją 2006 m. „Poezijos pavasario“ metu.
* A.Andriuškevičius – ir kelių išties įdomių esė knygų autorius. Kartu su kitais lietuvių eseistais G.Beresnevičiumi, S.Geda, S.Parulskiu ir G.Radvilavičiūte parašė esė romaną „Siužetą siūlau nušauti“, išleistą 2002 m. 2004 m. leidykla „Apostrofa“ išleido jo esė rinktinę „Rašymas dūmais“.