Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto Tekstilės katedros profesorė Laima Oržekauskienė ir dėstytoja Lina Jonikė tik šypsojosi ir nesiruošė atskleisti nei savo, nei savo studenčių kūrybos paslapčių.
Tekstilės darbų parodos „Textile Art Berlin“ organizatorės neslėpė, kad lietuves pasikvietė norėdamos parodyti vokietėms, kaip turi atrodyti tekstilės meno kūriniai.
Vokietijoje tekstilės meno lygis nėra aukštas, o tekstilės kūriniais dažnai vadinami rankdarbiai.
Čiupinėjo kūrinius
Lietuvės, dalyvaujančios šioje parodoje jau trečią kartą, pavadino savo ekspoziciją „Juoda, balta ir akcentai“.
Žvilgtelėjusios į žakardines staltieses, sugretintas su senojo prancūzų žakardo pavyzdžiais, parodos lankytojos puldavo čiupinėti margintų funkcinės tekstilės pavyzdžių – skarelių ir šalių – vis aikčiodamos ir spėliodamos: „O kaipgi jie pagaminti?“
Vietoj atsakymo į šį klausimą lietuvės dažniausiai įsprausdavo joms į ranką lankstinuką su informacija apie Tarptautinę tekstilės vasaros akademiją, kuri vyks liepos 29-rugpjūčio 9 dienomis Kaune.
Parodos dalyvės apskritai saugojo savo idėjas labiau negu kokioje nors ginklų ar elektronikos mugėje.
„Fotografuoti draudžiama“, – toks užrašas kabojo beveik prie kiekvieno darbo, tačiau ne viena dalyvė tikino, kad fotografuoti nebūtina: idėjos tiesiog sklando ore.
Prijuostės iš karštų klijų
Tuo tarpu Almyra Bartkevizčiūtė-Weigel gali būti tikra – jos darbus, taip pat eksponuotus parodoje „Textile Art Berlin“, nukopijuoti pajėgtų nedaugelis.
Pradėjusi nuo tekstilės meno, pastaruosius dvejus metus buvusi kaunietė, o dabar berlynietė dirbo su karštais klijais.
Neįprasta technika nulietos jos „prijuostės“ jau pelnė specialų prizą Rygos trienalėje. Ne taip seniai jos buvo eksponuojamos Berlyno Kornerio galerijoje.
„Prijuostė – svarbus valstietiškos tautinės aprangos elementas, turintis didžiulę simbolinę reikšmę. Prijuostė saugo ją ryšinčios moters sielą nuo neigiamos įtakos“, – aiškino menininkė.
Tačiau jos prijuostės – netradicinės.
Dulkės atrodo lyg auksas
„Savaitėlės“ serijos prijuostės – su įmontuotais mobiliaisiais telefonais. Jos simbolizuoja šiuolaikines bendravimo priemones, kurios šeimininkei reikalingos ne mažiau nei samtis ar kočėlas.
A.Bartkevičiūtė-Weigel eksperimentuoja ir su kitomis medžiagomis: „Namų šeimininkės“ prijuostė sumaišyta su prieskoniais, „Jaunamartės“ – su cukrumi, „Kirpėjos“ – su kava ir tikrais plaukais, o „Valytojos“ – su smėliu ir šiukšlėmis iš dulkių siurblio. Keista – pastaroji iš tolo atrodo lyg būtų auksinė.
Tuo tarpu jos „Kasdienė duona“ pilna duonos trupinių, iš kurių suformuotos pėdos. Tai galėtų būti visko pertekusio pasaulio, kuriame duona mindoma kojomis, simbolis.