Ilgą laiką buvo manoma, kad Ukrainos fotografijos sostinė buvo, yra ir bus Charkovas. Taip buvo sovietiniais laikais. Susiformavo unikali fotografinė aplinka. Be galo daug talentingų ir originalių fotografų, sukūrė išskirtinę fotografijos meno mokyklą. Pavyzdžiui,Borisas Michailovas ar Serchijus Bratkovas. „Perestroikos“ ir vėlesniais laikais iškilo naujas fotografijos centras – Kijevas. Pirmasis nacionalinis spaudos fotografijos konkursas Ukrpressphoto vyko ten.
Dokumentinės fotografijos atstovai iš kitų miestų, tarp jų ir Charkovo, kėlėsi į sostinę. Tai lėmė, kad mieste susiformavo itin stipri fotografų grupė, kurie dirbo išskirtinai spaudos fotografijos srityje.
Atėjo naujas amžius. Miesto fotografijos gyvenimą atgaivino jaunoji karta. Atsirado fotogalerijos, kurių specializacija – fotografiniai projektai. Kitos galerijos taip pat pradėjo daugiau dėmesio skirti fotografijai. Pavlo Gudimovo meno centras sukūrė programą, kurios tikslas - remti ir skatinti Ukrainos fotografiją, ir tai yra atskira centro veiklos linija.
Projekto „4x4“ Ukrainos fotografijai skirtoje dalyje – parodoje, „YA Galerija“ meno centras pristato žinomus Kijevo dokumentinės fotografijos atstovus: Anna Voitenko, Oleksandras Chekmeniovas, Gennadiy Minchenko ir Oleksandras Liapinas. Šie fotografai atstovauja skirtingas kartas ir skirtingus stilius, tačiau nepaisant to, juos vienija vadinamoji Kijevo fotografijos mokykla, kuri susiformavo per pastaruosius 25 metus.
Ana Voitenka atstovauja jaunąją Kijevo dokumentinės fotografijos mokyklos kartą ir dažniausiai naudoja fotopasakojimo žanrą.
Apie seriją „Kultūrizmas“, ji rašo: „Ten buvo krūva raumenų. Jaučiausi išsigandusi. Jie sproginėjo kaip plastikinės lėlės iš sekso reikmenų parduotuvės. Lėtai ir grėsmingai. Jie tapo didžiuliais, kalvotais ir gražiais. Vyrai ir moterys... Kultūristai, sunkumų kilnotojai, fitneso ekspertai ir atletikos ekspertai, kitaip tariant, atletai. Šios frazės sukosi aplinkui ir trukdė man fotografuoti. Stengiausi nesiklausyti. Spaudžiau kameros mygtuką. Ir man pasisekė. Buvau užkulisiuose ir fiksavau įdomiausią veiksmą – pasiruošimą kultūrizmo konkursui. Jų daugybė sausakimšame kambaryje.
Jie – konkurentai. Žiuri greitai nuspręs, kas gražiausias ir raumeningiausias tarp jų. Tuo tarpu vyrai kalba apie vakarėlį, kuris vyks po konkurso. Jie visi nori gerti. Matau butelį gero konjako ant stalo. Sportininkai žiūri į jį, trindami vienas kitą keistu tepalu. Švelniais, atsargiais judesiais jie tepa blizgančią, kvepiančią, lipnią rudą substanciją ant vienas kito baltų kaip sniegas kūnų. Ar tai batų tepalas? Klausiu tyliai ir slepiuosi po kamera pačiame atokiausiame kambario kampe...“
Genadijus Minčenka – taip pat jaunosios kartos fotografas, ieškantis stiprių ir gilių temų, daug laiko praleidžiantis jas plėtodamas. Jis visuomet siekia papasakoti visą istoriją. Viena iš jų „Kunigas“ – žmogaus gyvenimo fotoiliustracija.
Fotografui visada rūpėjo tikėjimo ir religijos klausimai. Paprastai mes žinome tik vieną kunigų gyvenimo pusę, o kita – visada paslėpta. Šia serija, autorius siekia parodyti abi tokio gyvenimo puses. Fotografuodamas vieną asmenį, jis netvirtina, kad kiekvienas kunigas gyvena taip. Jis tik rodo Miroslavo gyvenimą taip, kaip jį matė kamera.
Viduriniosios kartos atstovas Oleksandras Čekmeniovas stebi benamių gyvenimą, ieško ribų tarp gyvenimo ir mirties, tarp sąmoningumo ir komos. Autorius neria tiesiai į gyvenimo gelmes, būna kartu su žmonėmis, kurie laisvi nuo visko, išskyrus priklausomybę alkoholiui ir narkotikams. Bet Chekmeniovas ne tik fotografuoja, jis kuria džiaugsmingą teatrą, kur problematiški, o kartais ir pavojingi visuomenės nariai atlieka fotografo pasiūlytus vaidmenis. Jo fotografijos – tai istorijos, likimai ir kelionės. Jis mėgsta pasinerti taip giliai, kaip įmanoma, sulaikyti kvėpavimą taip ilgai, kaip reikia ir atsimerkti taip plačiai, kaip tik galima. Jis eina ten, kur kiti fotografai neina, ir jis ten vienas. Jį sunku sutrikdyti.
Oleksandras Liapinas kuria dokumentinę fotografiją, bet išskirtine maniera. Ji gimė, kai fotografas eksperimentavo su analogine kamera ir skaitmeniniu objektyvu. Baugu žiūrėti į tas skyles, kurias jis padarė savo kameroje. Nejauku šnipinėti Kijevą. Kažkas kitokio tose kiaurymėse. Be gyvybės. Skylė yra urvas. Reikia slinkti lėtai ir atsargiai, nes tai tarsi - Muncho pavogtas „Šauksmas“. Tai sugniuždyti šauksmai suanglėjusioje erdvėje Kijeve.