„Atviras ratas“ – ir Aido Giniočio spektaklio, ir pačios trupės pavadinimas.
26 metų aktorius J.Tertelis – vienas labiausiai atpažįstamų šio jauno teatro veidų.
Ir pats „Atviras ratas“ pažįstamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių festivaliams, svetur įsikūrusiems lietuviams.
J.Tertelis dar patyrė ir tai, ko jo bendrakursiams neteko: per praėjusį sezoną jis debiutavo kaip dramaturgas. Parašė monopjesę „PRA“ ir visą sezoną ją, A.Giniočio režisuotą, vaidino.
Stavangeris, netradicinis kelias į aktorystę, pjesė ir, kaip sako jos personažas, „atvirasratas.lt“ – visa tai mums su J.Terteliu rūpėjo išsiaiškinti. Pasirinkome Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemą.
„Čia mes pernai vaidinome“, – sakė aktorius, eidamas muziejaus kiemu, kuriame lyg tyčia buvo triukšmingai kalamos dekoracijos kažkieno, šįkart ne „Atviro rato“, vaidinimui.
„Čia buvo mūsų persirengimo kambarys“, – rodė Justas muziejaus fojė, minėdamas pernykštę akciją „Tebūnie naktis!“, surengtą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“.
„Čia aš vaikščiojau, kai dar nestudijavau akademijoje, – prisiminė, eidamas pro muziejaus eksponatus. – Tada buvau Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas.
Bet pasirodydavau tik egzaminų išlaikyti, o visą laiką leisdavau universiteto teatro studijoje „Palėpė“.
- Justai, kaip tapai A.Giniočio studentu?
- Baigiau keturis universiteto kursus, išsilaikiau visus egzaminus, liko tik diplominį apginti.
Tada supratau: jeigu gausiu transporto inžinieriaus diplomą, niekada negalėsiu studijuoti aktorystės – nes tai būtų antras aukštasis, už jį reikėtų mokėti, o tokių pinigų aš neturiu. Ir nunešiau dokumentus į Muzikos ir teatro akademiją.
Dar studijuodamas transporto inžineriją nusifilmavau reklamoje. Uždirbau nemažai. Tas honoraras buvo rimčiausias argumentas mano tėčiui, kuris patarinėjo netapti aktoriumi, nes aktoriai mažai uždirba. Tačiau reklamoje geriau nesifilmuoti, jei yra iš ko gyventi.
- Iškart po mokyklos nebuvo drąsu studijuoti aktorystę?
- Druskininkuose, kur augau, teatrai nevaidindavo. Dabar ten vyksta net festivalis. Tai man atrodo kaip neįtikėtinas džiugesys.
Kai baigiau mokyklą, buvau matęs vos du spektaklius. Į vieną jų važiavome su tėčiu – tai buvo Panevėžio teatro vaidinimas „Prie auksinio ežero“ Alytuje. Į kitą keliavome su klase – matėme „Žuvėdrą“ Vilniuje, Jaunimo teatre.
Baigiau gimnaziją. Į Technikos universitetą mane priėmė be konkurso. Važiuodamas studijuoti į Vilnių nežinojau, su kokiu gyvenimu susidursiu, ar būtent teatras man bus įdomesnis už viską.
Druskininkuose lankiau teatro studijas, bet jos buvo labiau kaip arbatos klubai. Galbūt tada to ir reikėjo.
Apie tai, kaip pasirinko teatrą, kiekvienas aktorius galėtų „pripilstyti“ kelis puslapius.
Dabar bandau po truputį kažką išsiaiškinti su savimi ir visu pasauliu. Įdomu. Nelengva. Bet nesigailiu.
- Kaip tau, vaidinančiam A.Giniočio spektakliuose, atėjo į galvą parašyti pjesę?
- Vieną dieną A.Giniotis mums visiems – savo kurso aktoriams magistrantams – davė užduotį parašyti po vienaveiksmę pjesę.
Grįžau į gimtuosius Druskininkus, užsidariau tėčio sode ir rašiau. Parašiau per porą savaičių, o pjesės tobulinimas truko visą spektaklio kūrimo laikotarpį.
Net ir dabar vaidindamas kartais kaip aktorius leidžiu sau papildyti dramaturgą.
- Tavo magistrinis darbas buvo apie „subjektyvųjį realizmą“. Kas tai?
- Pats sugalvojau šį terminą. Teoriškai suformulavau, kad subjektyvusis realizmas būna tada, kai spektaklį kuria visi kartu – ir aktoriai, ir režisierius.
Be to, tai vaidinimas, paremtas realiais faktais, o pati dramaturgija rašoma vaidinant. Tai „Atviro rato“ patirtis.
- Žinai, ką reiškia vaidinti ne tik suaugusiems žiūrovams, bet ir vaikams. Jauti skirtumą?
- Vaidindamas „Senelės pasaką“ pajuntu, kad vaikų publika aktorių pakrauna gerokai daugiau nei suaugusiųjų. Vaikai netaupo emocijų. Suaugusieji labai daug sulaiko savyje.
Dar svarbu, kad esame išėję „keistuolių“ mokyklą – mus mokė pastebėti, kam vaidiname, ar mus girdi, ar atsiliepia. Mes bendraujame, kartu kuriame teatrą.
- „Atviras ratas“ neseniai gavo oficialų teatro vardą. Kaip sutikai šią žinią?
- Važiavome iš teatro gastrolių Kijeve, kai A.Giniotis gavo ir perskaitė garsiai SMS žinutę, kad Kultūros ministerijos nutarimu „Atviram ratui“ suteikiamas oficialus teatro vardas.
Visi puolė džiaugtis, ploti, apsikabino, o man teko stipriai laikyti mūsų teatro autobusiuko vairą, nes tuo momentu vairavau Lenkijos keliais.
- Gal ir į Stavangerį vairavai žaliąjį „Atviro rato“ autobusiuką?
- Ten mes skridome, kaip ir į festivalį Anglijoje. Bet patiems važiuoti smagiau. Autobusiukas savas, įprastas ir kartu pabūti kelionėje gera. Mes savo teatre apskritai įpratę viską patys daryti.
- Kaip Norvegijoje suprato jūsų „Atviro rato“ išpažintis?
- Turime variantą, kur mažiau improvizacijos, užtat parodome, kokiu principu šis spektaklis atsiranda.
Pasakojame angliškai, o vaidiname lietuviškai, kad žiūrovai girdėtų mūsų kalbą.
Stavangeryje vaidinome šiuolaikinio meno centre „TOU scene“. Jis, kaip ir Vilniaus „Menų spaustuvė“, įsikūręs pramoninėse patalpose – buvusioje alaus darykloje. Turi tris scenas. Vienoje jų mes tris vakarus rodėme „Atvirą ratą“. Visi variantai skirtingi. Buvo žiūrovų, kurie ir po antrą kartą atėjo į mūsų vaidinimą.
Jauno aktoriaus prasidėjimo vaisiai
* J.Tertelis, kaip ir visi „Atviro rato“ artistai, šiemet baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą.
* „Lietuvos teatro pavasaryje“ 2008 m. Kaune J.Tertelis, suvaidinęs savo pjesę „PRA vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas“, išrinktas geriausiu mažosios scenos aktoriumi ir pelnė žiūrovų prizą.
* J.Tertelio pjesė „PRA...“ pateko į geriausių pjesių penketuką Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė `07“.
* Lietuvos universitetinių teatrų festivalyje „Po saule“ 2007 m. J.Tertelis apdovanotas kaip geriausias aktorius už vaidmenis spektaklyje „Atviras ratas“ (režisavo A.Giniotis).
* J.Tertelis dukart nominuotas Auksiniam scenos kryžiui – už Romeo vaidmenį K.Antanėlio ir S.Gedos miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“ (režisavo A.Giniotis) ir už monospektaklį „PRA...“.