Dabar A.Marčėnas – beveik dešimties knygų autorius. Dabar jau ir apie jį rašomos knygos.
Neseniai pasirodė ne tik naujas A.Marčėno rinkinys „Šokiai“ (LRS leidykla), bet ir literatūros kritiko Valentino Sventicko knyga „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ apie poeto gyvenimą ir kūrybą.
Tai ir tapo priežastimi pasikalbėti su A.Marčėnu.
- Ar atsimenate tą jaunuolį, kuris lygiai prieš 20 metų išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Šulinys“?
- Aš jį atsimenu net labai gerai. Atsimenu ir dar ankstesnius laikus, kai dar nesiruošiau leisti knygos.
Man tada atrodė, kad aš ganėtinai vėlai pradėjau rašyti poeziją. „Šulinį“ išleidau būdamas gal 27-erių ar 28-erių. Paprastai normalūs poetai tokio amžiaus jau baigia rašyti.
Daug gerų kūrėjų būdami tokio amžiaus mirė.
Tai – savotiškas mirties amžius. Prisiminkime Janis Joplin, Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą. Galima paminėti ir japonų poetą Takuboku Ishikawą, rusą Michailą Lermontovą, austrą Georgą Traklį.
Yra daug teorijų, kad poezijos energetika reiškiasi jaunystėje, o vėliau nublanksta. Žodžiu, kad poezija – jauno žmogaus veikla.
- Ar sutinkate su tuo?
- Turbūt taip ir yra. Tik tiek, kad tuo jaunu žmogumi galima būti ir iki 80 metų, ir iki gyvenimo pabaigos.
Tiesiog būtina neprarasti smalsumo, vaikiško požiūrio į pasaulį. Kitaip tariant, reikia nuolatos pamatyti daugybę naujų dalykų arba į įprastus pažvelgti kitaip, stebėtis kiekviena gyvenimo akimirka.
Senatvėje tam padeda sklerozė. (Juokiasi.)
- Ar tas 27 metų jaunuolis labai skiriasi nuo dabartinio A.Marčėno?
- Nelabai, jei kalbame apie giluminę esmę. Tas jaunuolis, suprantama, neturėjo pakankamai gyvenimo išminties, nes bėgant metams vis tiek tampi išmintingesnis, labiau patyręs.
Tada buvo didesnės ambicijos, stipresnis ego. Dabar su tais dalykais šiek tiek susitvarkiau.
Anais laikais gyvenime buvo galbūt kiek daugiau džiazo, „draivo“, negalvojimo apie tam tikrų veiksmų pasekmes.
Dabar irgi visa tai išlikę, tik, kaip sakoma, iš klaidų mokaisi. Juk žmogus, kartą apvirtęs automobiliu, antrą kartą versis kur kas saugiau, lėčiau arba stengsis iš viso neapsiversti. (Šypteli.)
- O poezijos požiūriu?
- Mėgstu kartoti tokią metaforą, nusižiūrėtą iš „Discovery“ kanalo. Kiek išsiritusių vėžliukų, kurie nemokšiškai ropoja vandens link, pasiekia brandą? Iš tūkstančio tik vienas kitas. Taip yra ir dėl poezijos rašymo.
Antra vertus, poetu gali tapti kiekvienas žmogus. Tiesiog reikia labai norėti. Man atrodo, kad jeigu aš kuo nors norėčiau tapti, tai aš juo ir tapčiau. Gal išskyrus sritis, kurios man iš prigimties yra svetimos arba, kaip sakoma, neduotos.
Tarkim, kažin ar dėl sveikatos galėčiau būti kosmonautas. Todėl tuo kosmonautu tenka būti eilėraščiuose. Juk poezija suteikia galimybę savotiškai realizuoti visas nerealizuotas profesijas. Joje aš galiu būti aktorius. Arba kurti kiną, muziką. Taip pat tapyti, daryti grafiką.
Profesinio kalbos įvaldymo atžvilgiu pasiekus tam tikrą lygį galima užsiimti daugybe įdomių dalykų.
Ta sąlyginė meistrystė leidžia laisvai elgtis su savo alsavimu. Tereikia rašiklio, trupučio smegenų, trupučio širdies ir...
- Kuri pasaulius?
- Taip, ir kuri pasaulius. Labai paprasta. O kiek tie žaidimai vaisingi, ne man spręsti.
Kita vertus, aš galėčiau išvis nerašyti. Bet pastebėjau, kad jeigu ilgesnį laiką nerašau, pradedu nesusivokti pasaulyje. Tada nustoju mąstyti. Man reikia, kad televizorių iš manęs išmuštų kūryba. (Juokiasi.)
- Ar tų kūrybinių pertraukų nevadinate krizėmis, kurios baugina?
- Padeda gyvenimo patirtis.
Kiek kartų tai prasidėjo, tiek kartų ir baigėsi. Pajauti bangavimą, potvynius ir atoslūgius. O jų per gyvenimą buvo tiek daug, kad jau žinai, jog po atoslūgio tikriausiai ateis ir potvynis.
Aš labai gerai jaučiuosi nieko nerašydamas. Tik po ilgesnio laiko suvokiu, kad nebesusigaudau pasaulyje. Neduok Dieve, jeigu tas potvynių ir atoslūgių natūralumas dingtų ir imtum spausti save kaip citriną.
- Kas vis dėlto yra ta poetinė kūryba?
- Mano supratimu, kūryba yra keistas bendradarbiavimas su kalba – jos pasauliu, gyvybe.
Viename eilėraštyje esu parašęs, kad kalba yra labiau Dievo negu žmogaus. Tokiu atveju per kalbą galima atverti labai svarbius dalykus, o poezija yra tam labai palanki priemonė.
- Ar esate bent akimirkai pagalvojęs, kad kada nors galite sulaukti knygos apie save, apie savo poeziją?
- Turbūt ne. Man niekada tai nebuvo svarbu. Kurdamas eilėraščius keliu visai kitokius uždavinius.
Tokios mintys, žinoma, kyla ne įkvėpimo, o iškvėpimo metu. Bet net iškvėpimo metu nesu pagalvojęs nieko panašaus.
Tiesa, tada, kai išleidau pirmą knygą, atrodė, kad visi mane žino ir visa M.Gorkio (dabar Pilies) gatvė į mane žiūri.
Gal kai kas ir pažvelgdavo, nes turėjau atrodyti gana idiotiškai. (Juokiasi.)
Tai irgi buvo savotiška pamoka. Dabar aš puikiai suprantu, kad nei mano naujas eilėraščių rinkinys, nei V.Sventicko knyga apie mano eilėraščius tikrai nėra žinoma ir įdomi masėms.
Kitas dalykas, kad man patinka V.Sventicko knyga. Ji gerai parašyta.
- Knygoje cituojami tokie jūsų žodžiai: „Apsisprendus tapti poetu, gyvenimas pasibaigė“. Tai tiesa?
- Čia humoras. Bet kiekviename pokšte yra dalis pokšto, kaip sako rusai. (Juokiasi.)
Tą „pasibaigė“ galima paversti „prasidėjo“. Šie žodžiai šiuo atveju vienas kitam neprieštarauja. Jie vienas kitą papildo. Man atrodo, iki šiol vaisingai.
- O kokiomis akimirkomis įsitikinate, kad ne be reikalo rašote eilėraščius?
- Kai pamatau, kad jaunesni žmonės ką nors iš manęs perima, kaip aš kažkada šį tą perėmiau iš jau išėjusių kūrėjų. Ta kūrybinė estafetė yra labai svarbi.
Taip pat kai suprantu, kad mano kūryba kam nors reikalinga. Štai perskaičiau poeto Gintaro Bleizgio recenziją apie „Šokius“.
Joje tarsi nieko ypatinga nepasakyta, tačiau prasitarta, kad mano eilėraščiai padeda G.Bleizgiui ir jo žmonai, jie tarsi sveiksta skaitydami šią mano knygą.
Man svarbu, kad mano kūryba padeda nors vienam žmogui. Tada suprantu, kad dirbu ne veltui, nes to darbo rezultatai dalyvauja kultūrinėje apyvartoje ir žmonėms suteikia sveikatos. (Juokiasi.)
- Ką jums reiškia šokis?
- Šokiu žmogus išreiškia labai svarbius dalykus, kurių negali pasakyti žodžiais. Man šokis visada asocijavosi su sufijų dervišų šokiu. Su savotiška meditacija.
Šokiu aš vadinu visus dalykus, kurie išlaisvina žmogų. Mano knygoje šokis yra laisvės išraiška, o ne tai, ko aš mokiausi konservatorijoje ir visi ateidavo pažiūrėti, kaip juokingai A.Marčėnas šoka. (Juokiasi.)
Pastaruoju metu aš rytais pasileidžiu muziką ir, užuot daręs įkyrią mankštą, tiesiog pašoku.
Kai mane kas nors moko šokio žingsnių, aš tampu pačiu blogiausiu šokėju pasaulyje.
Bet aš galiu aistringai improvizuoti, suktis kaip dervišas.
Tiesa, man didžiulį įspūdį padarė šokėja Lora Juodkaitė. Kartą aš ją išvydau koridoriumi atskriejančią manęs link. Atrodė, kad ji skrenda jau penkiolika metrų ir dar penkiolika skris. Visiškas atsidavimas!
Tada supratau, kad čia yra galia, kad čia yra tai, ką aš privalau pasiekti poezijoje. Štai taip aš turiu šokti poezijoje!
A.Marčėno autobiografija
* A.Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune. Nuo 1964 m. gyvena Vilniuje.
* Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, porą metų mokėsi Vilniaus konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) televizijos režisūros.
* 1982-aisiais nusprendė tapti poetu; juo jaučiasi ligi šiol.
* Su papeikimu baigė Vilniaus senamiesčio universitetus.
* Jaunystėje retsykiais dirbo tik iš pirmo žvilgsnio atsitiktinius darbus: apšvietėjas Akademiniame operos ir baleto teatre, gaisrininkas Akademiniame dramos teatre, sargas autoservise, kūrikas Vilniaus universiteto botanikos sode, prekiniais traukiniais lydėjo karves į Vidurinę Aziją, kirto bei sodino medžius ir t.t.. Sovietinės darbo knygelės grafoje „profesija“ įrašyta – pakuotojas.
* Išleido kelias (dešimties link) poezijos knygas.
* 2005 m. A.Marčėnui paskirta Nacionalinė premija už „klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę“.