„Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“ įkū­rė­jas V.Čepinskis: „No­riu pra­lenk­ti sa­ve“

Jo grie­ži­mo klau­sė­si Šve­di­jos, Nor­ve­gi­jos, Is­pa­ni­jos, Grai­ki­jos ir Jor­da­ni­jos ka­ra­liš­kų­jų šei­mų as­me­nys. Jį drau­ge kon­cer­tuo­ti kvie­tė žy­mie­ji at­li­kė­jai Gvi­do­nas Kre­me­ris, Je­hu­dis Me­nu­hi­nas, Ju­ri­jus Baš­me­tas, ki­ti. Jam karš­tai plo­jo tarp­tau­ti­nių fes­ti­va­lių JAV, Eu­ro­po­je, Azi­jo­je, be abe­jo­nės, gim­ta­ja­me kraš­te klau­sy­to­jai.

Tarp 31 me­tų mu­zi­kan­to V. Če­pins­kio ap­do­va­no­ji­mų – įteik­tie­ji Is­pa­ni­jos ka­ra­lie­nės bei Lie­tu­vos Pre­zi­den­to. Smui­ki­nin­kui 2003 m. įteik­tas or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žius. Kas lė­mė ir le­mia šio nuo sep­ty­ne­rių me­tų sėk­min­gai kon­cer­tuo­jan­čio smui­ki­nin­ko bei sty­gi­nių an­sam­blio va­do­vo sėk­mę – pri­gim­ti­nis ta­len­tas, dar­bas ir dar kar­tą dar­bas to­bu­li­nant grie­ži­mo tech­ni­ką bei im­pro­vi­za­ci­nes vi­zi­jas, jo tė­vo Sta­nis­lo­vo Če­pins­kio pa­si­šven­ti­mas ug­dant sū­nų, kas nors ki­ta?

- Lai­kas bė­ga grei­tai, ta­čiau ne­ver­ta jo stab­dy­ti – rei­kia steng­tis gy­ven­ti ne­stab­dant. Žmo­gui svar­bu ras­ti sie­los ra­my­bę ir džiaugs­mą bei kuo ma­žiau rū­pin­tis ma­te­ria­liais da­ly­kais.

Nuo vai­kys­tės man sve­ti­ma vai­ky­tis tur­tų, pi­ni­gų. Gy­ve­no­me kuk­liai: ma­ma dai­na­vo so­lo par­ti­jas Mu­zi­ki­nia­me te­at­re, tė­tis ja­me di­ri­ga­vo. Vie­nin­te­lė ma­no, vai­ko, ma­te­ria­li sva­jo­nė bu­vo įsi­gy­ti ma­ši­ny­tę. Kai ki­ti va­ži­nė­jo ži­gu­liais, vol­go­mis, ma­no tė­vai ten­ki­no­si „bul­ku­te“ – dan­gaus spal­vos za­po­ro­žie­čiu. Mė­gau jį vai­ruo­ti ant tė­tės ke­lių sė­dė­da­mas.

Kai „bul­ku­tė“ nu­sto­jo va­žiuo­ti, gir­tam mo­to­cik­li­nin­kui į ją įsi­rė­žus, įsi­gi­jo­me gel­to­ną za­po­ro­žie­tį. Pas­kui ir tas ne­va­žia­vo. Kai bu­vau pen­kio­li­kos, už pa­si­tau­py­tus kon­cer­tų ho­no­ra­rus tė­tės var­du nu­si­pir­kau pir­mą­ją ma­ši­ny­tę „Ford Tau­rus“… Ji lig šiol, gi­mi­nai­čiams ati­duo­ta, va­žiuo­ja.

- Taip, sva­jo­nės anks­čiau ar vė­liau ma­te­ria­li­zuo­ja­si. Ap­skri­tai žmo­gaus sme­ge­nys la­bai įdo­miai su­da­ry­tos. Nau­jau­siais moks­lo ty­ri­mais, jos pri­si­me­na at­ei­tį.

Pa­si­tai­ko, kad ne­pa­žįs­ta­mo­je ap­lin­ko­je at­si­dū­ręs jau­tie­si jau čia bu­vęs. Ar­ba su­si­du­ri su si­tu­a­ci­jo­mis, ku­rias įsi­vaiz­da­vai. Bet tai sme­ge­nų mo­de­lia­vi­mo vai­siai – jos dė­lio­ja at­ei­tį lyg mo­zai­ką pri­si­min­da­mos pra­ei­tį.

- Tar­si gi­mė­te su smui­ku – lyg ka­žin ko­kia­me pra­ei­ties lai­ke bū­tu­mė­te jį pri­si­jau­ki­nęs, nes jau ma­žas iš­si­sky­rė­te smui­ki­nin­ko ta­len­tu. O gal dėl to „kal­tas“ kan­triai Jus ug­dęs tė­tis?

- Kad tap­tum ge­ru smui­ki­nin­ku, svar­bus ne vie­nas veiks­nys. Pir­miau­sia – na­tū­ra­lus mu­zi­kos bei smui­ko po­trau­kis. An­tra – tin­ka­ma ap­lin­ka; to­kią taip pat tu­rė­jau – au­gau tarp mu­zi­kan­tų. Tre­čia – tin­ka­mi vai­ko fi­zi­niai duo­me­nys: il­gi, plo­ni pirš­tai, stip­rūs bei im­pul­sy­vūs jų rau­me­nys, lanks­tūs są­na­riai. Ki­ti veiks­niai – ge­ra psi­chi­nė bei fi­zi­nė mo­to­ri­ka, re­ak­ci­ja, sa­vi­kon­tro­lė: ne­ga­lė­si bū­ti smui­ki­nin­kas, jei ne­ge­bė­si kon­tro­liuo­ti sa­vo ner­vų. Šis in­stru­men­tas iš grie­žian­čio­jo rei­ka­lau­ja ypa­tin­go sta­bi­lu­mo, pui­kios ko­or­di­na­ci­jos vien to­dėl, kad vie­na ran­ka lai­ko­ma ho­ri­zon­ta­liai, ki­ta ver­ti­ka­liai, ir abi kit­ką vei­kia.

Ma­tyt, tė­tė įžvel­gė, kad tu­riu fi­zi­nių duo­me­nų smui­kui bei po­trau­kį į mu­zi­ką – gro­da­vau žais­li­niais in­stru­men­tais, ir ėmė mo­ky­ti gro­ti. La­bai svar­bu, kad vai­ko mo­ky­mo gro­ti pra­džia bū­tų tei­sin­ga. Dės­ty­da­mas Kau­no mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je su­si­du­riu su mu­zi­kos mo­kyk­lo­se pa­ga­din­tais smui­ko stu­den­tais – sun­ku su­vok­ti, ką man su jais da­ry­ti...

Jei ma­no tė­tis pa­ra­šy­tų smui­ko va­do­vą, pa­dė­tų dau­ge­liui smui­ki­nin­kų. Kai ra­gi­nu tai pa­da­ry­ti, jis sa­ko: „Ką nau­jo ja­me pa­sa­ky­siu?“ Iš tie­sų pa­sa­ky­tų! Bet jis ne­si­vai­ko nei var­dų, nei pro­fe­sū­rų. Kiek pri­gal­vo­da­vo vi­so­kių pra­ti­mų ma­no pirš­tų bėg­lu­mui, kad įval­dy­čiau in­stru­men­tą!

Lie­tu­vo­je smui­ko mo­kyk­la sil­pnes­nė nei dai­na­vi­mo ar ki­tų in­stru­men­tų: for­te­pi­jo­no, pu­čia­mų­jų. Pas mus nė­ra gi­lių smui­ko mo­ky­mo tra­di­ci­jų, ki­taip nei, tar­ki­me, Sankt Pe­ter­bur­go kon­ser­va­to­ri­jo­je, kur XIX am­žiu­je dir­bo le­gen­di­nis smui­ki­nin­kas ir kom­po­zi­to­rius Hen­ri­kas Vie­niav­skis, vie­nas di­džiau­sių smui­ko pe­da­go­gų Le­o­pol­das Au­e­ris, jos rek­to­riu­mi bu­vo kom­po­zi­to­rius Alek­san­dras Gla­zu­no­vas.

Kon­ser­va­to­ri­jos auklėti­niai smui­ko vir­tuo­zai Ja­ša Hei­fe­cas, Na­ta­nas Milš­tei­nas, ki­ti sa­vo ži­nias per­duo­da­vo ki­tiems. Štai ko­dėl stip­ri Sankt Pe­ter­bur­go smui­ko mo­kyk­la. O Lie­tu­vo­je il­gai ne­bu­vo nei pro­fe­sio­na­lių smui­ki­nin­kų, nei pro­fe­sio­na­lių or­kest­rų.

Nuo vai­kys­tės tė­tės mo­ko­mas kas­dien gro­da­vau, o kai su­ka­ko 13 me­tų, jis ta­rė: „Da­bar tu­ri dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai.“ Su­dė­jęs į ma­ne vi­są in­for­ma­ci­ją, tė­tė no­rė­jo, kad pats pra­dė­čiau jaus­ti at­sa­ko­my­bę. Tai la­bai svar­bu – nie­ko ne­iš­eis, jei vis­kas bus bru­ka­ma šaukš­tu į ger­klę...

Dir­bau... Ke­tu­rio­lik­me­tis įsto­jau į Džul­jar­do (JAV) mu­zi­kos mo­kyk­los pro­fe­so­rės Do­ro­tės De Laj smui­ko kla­sę. Ka­dan­gi per sil­pnai mo­kė­jau an­glų kal­bą, ji pa­siū­lė Lie­tu­vo­je baig­ti me­no gim­na­zi­ją ir grįž­ti. Taip ir pa­da­riau: Ame­ri­ko­je stu­di­ja­vau 4 me­tus, to­bu­li­nau­si pas le­gen­di­nį smui­ki­nin­ką Icha­ką Perl­ma­ną.

- Tu­rė­jau min­čių apie Mask­vą. Bet lai­kai pa­si­kei­tę: dau­ge­lis pui­kių Ru­si­jos smui­ko pe­da­go­gų mi­rę ar­ba emig­ra­vę, o Džul­jar­do mo­kyk­la šiuo me­tu – vie­na pir­mau­jan­čių pa­sau­ly­je. Be to, D. De Laj, iš­gir­du­si ma­no gro­ji­mą ka­se­tė­je, kvie­tė stu­di­juo­ti jos kla­sė­je.

- Ne­pa­sa­ky­čiau. Džul­jar­de tik to­bu­li­nau­si – dau­giau dir­bau re­per­tu­a­ro sri­ty­je: plu­šė­ti, kad įval­dy­čiau smui­ko tech­ni­ką, čia ne­rei­kė­jo.

Pats ne­si­ten­ki­nu tuo, ko pa­sie­kiau: gi­li­nuo­si į sa­vo pro­fe­si­ją skai­ty­da­mas ati­tin­ka­mą li­te­ra­tū­rą ir pan., nes ži­nau: ne­ida­mas į prie­kį, to­je pa­čio­je vie­to­je il­gai ne­sto­vė­si – ri­sie­si at­gal. Su­vok­da­mas re­a­ly­bę, sie­kiu to­bu­ly­bės – lenk­ty­niau­ju su sa­vi­mi.

- Smui­ki­nin­kų ka­ra­lius, fe­no­me­nas J. Hei­fe­cas, be­je, gi­męs Vil­niu­je, sep­ty­ne­rių de­biu­ta­vęs Kau­ne.

- Nuo ba­ro­ki­nės iki šiuo­lai­ki­nės. Jei kū­ri­nys ne­la­bai „lim­pa“, jo ir ne­gro­ju. Kad gro­čiau, kū­ri­nį tu­riu pa­mil­ti vi­sa esy­be. Jei kū­ri­nys už­sa­ko­ma­sis – jį pra­šo at­lik­ti koks nors or­kest­ras ir pan., – ta­čiau man ne­mie­las, siū­lau rink­tis iš ma­no tei­kia­mų va­rian­tų.

Kai kau­piau tech­ni­nį ba­ga­žą, la­bai daug gro­jau XIX a. vir­tuo­zi­nės mu­zi­kos. Yra pui­kių ir šiuo­lai­ki­nių kom­po­zi­to­rių kū­ri­nių smui­kui, pa­vyz­džiui, Vid­man­to Bar­tu­lio „Dvi­gu­bas kon­cer­tas“.

Smui­ko skam­be­sys – žmo­gaus bal­so al­ter­na­ty­va: tar­si jį at­kar­to­ja. Vi­si smui­ko įval­dy­mo triu­kai iš­plė­tė jo ga­li­my­bes, bet juk jo es­mė – me­lo­din­gu­mas: griež­ti smui­ku reiš­kia juo dai­nuo­ti. To­dėl XX a. bei XXI a. smui­ko mu­zi­kos rit­mi­niai da­ly­kai ma­ne ma­žiau do­mi­na. Smui­ko temb­re ieš­kau to­bu­lu­mo, na­tū­ra­laus „kvė­pa­vi­mo“ – žmo­gaus min­ties tą­sos.

- Pa­na­šų už­da­vi­nį ke­lia­te ir sa­vo su­bur­tam sty­gi­nių an­sam­bliui „Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“?

Pir­miau­sia no­riu, kad or­kest­ras bū­tų sa­vi­to skam­bė­ji­mo, mu­zi­kos „neš­tam­pi­nės“ in­ter­pre­ta­ci­jos. Sa­vi­tu­mas šiuo at­ve­ju ne­reiš­kia pi­gu­mo. Svar­biau­sia mu­zi­ko­je – pa­pras­tu­mas ir ty­ru­mas.

- Ar „Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“ pro­to­ti­pu ne­lai­ky­ti­nas vir­tuo­ziš­kas, la­bai minkš­to, jei taip ga­li­ma sa­ky­ti, skambesio Vla­di­mi­ro Spi­va­ko­vo va­do­vau­ja­mas sty­gi­nių or­kest­ras, su ku­riuo, be­je, taip pat grie­žė­te?

- Gal­būt tu­rė­jo šiek tiek. Ku­riant or­kest­rą dau­giau įta­kos tu­rė­jo ide­a­lu­sis G. Kre­me­rio va­do­vau­ja­mas sty­gi­nių or­kest­ras „Kre­me­ra­ta Bal­ti­ca“. Ja­me gro­ja ma­no žmo­na In­drė.

- Iš­ei­tų, kad „Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“ – taip pat Jū­sų sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas? Mat dar stu­di­juo­da­mas kal­bė­jo­te no­rįs di­ri­guo­ti, bet ne­dė­jo­te iš­ori­nių pa­stan­gų, kad tu­rė­tu­mė­te an­sam­blį – pa­siū­ly­mą jį kur­ti ga­vo­te tar­si iš dan­gaus: tai da­ry­ti pa­siū­lė uos­ta­mies­čio va­do­vai.

- Se­niai tu­rė­jau idė­ją su sa­vo ko­lek­ty­vu at­lik­ti mu­zi­ką taip, kaip ją gir­džiu, bei kar­tu ma­lo­niai gro­ti. Tik bi­jo­jau tą min­tį pri­siar­tin­ti.

- Klai­pė­dai an­sam­blis įsi­pa­rei­go­jęs at­lik­ti tik 6 pro­gra­mas. Prieš kon­cer­tus sa­vai­tę re­pe­tuo­ja­me Vil­niu­je, pas­kui – pa­kon­cer­ta­vę – iš­si­skirs­to­me.

Pa­se­nu­sios tie­sos yra gy­ven­ti ten, kur me­ni­nis ko­lek­ty­vas, ku­ria­me tu da­ly­vau­ji. Da­bar pa­sau­lis ki­toks. Tar­kim, „Žal­gi­ry­je“ jau žai­džia ir ki­tų tau­ty­bių žmo­nės.

Ma­no an­sam­bly­je gro­ja fan­tas­tiš­ki – ta­len­tin­gi – mu­zi­kan­tai: ir lie­tu­viai, ku­rie bai­gia ar­ba jau bai­gę Mu­zi­kos aka­de­mi­ją, kar­tais kvie­čia­mi ir iš ki­tų ša­lių: Mol­do­vos, Bal­ta­ru­si­jos, Ar­mė­ni­jos, Ru­si­jos, Šve­di­jos! Ka­dan­gi ko­lek­ty­vas ma­žas – 13 mu­zi­kan­tų, ne­ga­liu į jį pri­im­ti pras­tai gro­jan­čio­jo: ki­taip nei di­de­lia­me an­sam­bly­je, iš­kart bū­tų jun­ta­mas šaukš­tas de­gu­to...

Sa­vo dar­bą sten­giuo­si at­lik­ti ko­ky­biš­kai. Svar­bu, kad mu­zi­kan­tai bū­tų ma­lo­nūs – bū­tų leng­va su jais dirb­ti. Ne­sa­ky­ti­na, kad esu va­do­vas – vi­si sten­gia­mės drau­giš­kai dirb­ti.

- Aš an­sam­bliui ne di­ri­guo­ju, o su juo dir­bu. Des­po­tiš­ku­mas ne­ga­li­mas. Ko­lek­ty­vo pa­gar­bą už­si­tar­nau­si, jei jis ti­kės tuo, ko sie­ki. Čia pa­na­šiai kaip su Čin­gis­cha­nu, XIII a. at­žy­gia­vu­siu į Pe­ki­ną: mies­tas bu­vo leng­vai pa­im­tas ir su­de­gin­tas, nes jo sie­ną sau­go­ję sam­di­niai per­ėjo į už­ka­riau­to­jo, apie ku­rio ga­ly­bę bu­vo gir­dė­ję, ka­riuo­me­nę.

Tik di­de­liam or­kest­rui bū­ti­nas di­ri­gen­tas, o to­kiam, kaip ma­no, svar­biau­sia – ne­truk­dy­ti žmo­nėms mu­zi­kuo­ti, be abe­jo, aiš­kiai su­for­mu­luo­jant, ko iš jų no­ri­ma. Mu­zi­kan­tus prie des­po­to di­ri­gen­to lai­ky­ti ga­li tik di­de­li pi­ni­gai.

- An­sam­bliui „Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“ – pus­ket­vir­tų me­tų. Ačiū Die­vui, vi­sur, kur kon­cer­ta­vo­me – Len­ki­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, Tur­ki­jo­je, Ru­si­jos Si­bi­re, – bu­vo­me su­tik­ti en­tu­zias­tin­gai. Rug­sė­jį esa­me pa­kvies­ti de­biu­tuo­ti vie­no­je žy­miau­sių Mask­vos sa­lių „Dom mu­zy­ki“ („Mu­zi­kos na­mai“).

Ru­de­nį Lie­tu­vo­je tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti gar­sios mu­zi­kos lei­dy­bos kom­pa­ni­jos „War­ner Chap­pell Mu­sic“ kom­pak­ti­nė plokš­te­lė „Ke­tu­ri me­tų lai­kai“ su an­sam­blio „Ca­me­ra­ta Klai­pė­da“ at­lie­ka­ma A. Pia­co­los mu­zi­ka, ją aran­ža­vau. Kad ga­lė­tu­me at­lik­ti ir įra­šy­ti šiuos Pia­co­los kū­ri­nius, rei­kė­jo gau­ti lei­di­mą iš jų sa­vi­nin­kų JAV, Suo­mi­jo­je, Ita­li­jo­je.

- Tai ir le­gen­da, ir tei­sy­bė... Yra me­ni­nin­kų, ku­rie po mė­ne­sį ga­li ne­gro­ti. Jei smui­ki­nin­ko fi­zio­lo­gi­nės sa­vy­bės ide­a­lios, jo mo­to­ri­niai re­flek­sai taip grei­tai ne­nyks­ta. Aš sten­giuo­si gro­ti kas­dien – dau­giau ar ma­žiau, ne­ly­gu, kiek tam lai­ko tu­riu. Vi­sa­da la­bai ma­lo­nu, kai ge­rai pa­vyks­ta tai, ką da­rai. Svar­biau­sia ką nors da­rant – siek­ti to­bu­lu­mo. Šis sie­kis pro­ce­są pa­ver­čia ma­lo­niu.

- Su ja mo­kiau­si Juo­zo Nau­ja­lio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Drau­ga­vo­me nuo 8 kla­sės. Kar­tu vaikš­čio­da­vo­me į te­at­rus, vi­sur.

Mo­te­ris, ma­nau, – bū­ty­bė iš aukš­čiau. Ji – nuo­sta­biau­sias Die­vo kū­ri­nys. Nuo jos la­bai prik­lau­so vy­ro pa­sie­ki­mai bet ku­rio­je sri­ty­je, jo psi­chi­nė būk­lė. Mo­te­ris – prie sa­vęs trau­kian­ti na­mų ži­di­nio ši­lu­ma.

- Kur da­bar Jū­sų šei­ma?

- Žmo­na su pus­tre­čių me­tų sū­ne­liu Her­ber­tu – so­dy­bė­lė­je Uk­mer­gės ra­jo­ne, ją nu­pir­kau prieš ket­ve­rius me­tus. Nau­do­juo­si kiek­vie­na pro­ga nu­vyk­ti į gam­tą: no­ri­si ra­my­bės, pa­bėg­ti nuo mies­to „bum­či­kų“. Gam­ta žmo­gui su­tei­kia tvir­ty­bės, ypač to­bu­li me­džiai: ąžuo­las, kle­vas, ber­žas, lie­pa, ska­ro­ta eg­lė... Jie fan­tas­tiš­ki. Ne­su mis­ti­kas, ta­čiau prie jų bū­da­mas jau­čiu įgy­jąs dau­giau ener­gi­jos.

- Vi­sa­da mė­gau kur­ti, dirb­ti ten, kur jau­čiuo­si kom­for­tiš­kai. Taip yra tik Lie­tu­vo­je. Ją la­bai my­liu, jo­je man pa­tin­ka. Ge­ra bū­ti sa­vo že­mės, ša­lies da­li­mi. Ge­ra va­žiuo­jant au­to­mo­bi­liu gro­žė­tis gim­ti­nės vaiz­dais. Yra Lie­tu­vo­je pro­ble­mų, ta­čiau kiek­vie­nam rei­kia sa­vęs pa­klaus­ti: „Ką ga­liu duo­ti sa­vo tau­tai?“ Ar do­ra spe­cia­lis­tui pa­lik­ti sa­vo dar­bus ir už­sie­ny­je dirb­ti ki­tus? Emig­ra­ci­ją pa­tei­si­nu vie­nu at­ve­ju: jei gim­ti­nė­je sun­ku iš­mai­tin­ti vai­kus.