- Pustrečios valandos karštyje išstovėję eilėje patekome į
Romeo Castellucci instaliaciją pagal Dante „Rojus“.
Stovėdami aklinoje vestibiulio tamsoje išvydome apskritimo
formos skylę, kurioje ir buvo režisieriaus rojus, – gražiai
apšviesta bažnyčia, ant grindų lašantis vanduo, didžiulis
fortepijonas, dieviška muzika.
Ir juodas skuduras, vis švysčiojantis ir neleidžiantis gėrėtis
rojumi, – kaip užuomina, kad ten patekti negalima.
Tada ir prisiminiau, kad praėjo lygiai penkeri metai, kai mes
toje pačioje bažnyčioje buvome pakviesti vaidinti spektaklio
„Tolima šalis“, bet dėl streikų festivalis neįvyko ir į
Avinjoną nepatekome.
Taigi atsidūriau prieangyje rojaus, į kurį nebuvome įleisti.
Tai lyg asmeninė ironiška asociacija su Avinjonu.
Tačiau mane pribloškė, kaip R.Castellucci ir šioje
instaliacijoje, ir spektaklyje „Skaistykla“ sugeba tobulai ir
tarsi iš nieko sukurti atmosferą.
Yra bulvarinis skaitalas, būna ir bulvarinis žiūralas. Teatras
būna menas ir nemenas.
R.Castellucci režisūra – tai menas grynąja šio žodžio
prasme.
- Šiųmetiniame Avinjono festivalyje buvo nemažai spektaklių
pagal klasikinius kūrinius. Ar režisieriams pavyksta klasikines
dramas įdomiai suaktualinti?
- Festivalyje visko yra daug.
Matėme mėgėjišką, tiesiog klaikų „Otelą“ nepagrindinėje
festivalio programoje, kurioje spektaklius rodo kas tik nori.
Tačiau pagrindinėje programoje pavyko pamatyti puikų olando Ivo
van Hove'o 6 valandų spektaklį „Romėnų tragedijos“ pagal
retai statomas ir antrarūšėmis laikomas Williamo Shakespeare'o
politines tragedijas „Koriolanas“, „Julijus Cezaris“ ir
„Antonijus ir Kleopatra“.
Šio spektaklio veiksmas vyksta lyg dideliame biure, kuriame šalia
vaidinančių aktorių savo elektroninį paštą gali pasitikrinti
bet kuris žiūrovas. Publika gali gerti scenoje kavą ir iš labai
arti stebėti personažų intrigas.
Pamažu šito interaktyvaus spektaklio erdvė tuštėja, lavonų
daugėja, lieka tik pusgirtis Antonijus ir pamišusi Kleopatra.
Ir toks slegiantis įspūdis – lyg intrigų varomas gyvenimas
tavo akyse pavirto į nieką.
Kažkas pasakė, kad spektaklį reikėtų parodyti mūsų
seimūnams. Bet bijau, kad jie per kvaili tokiam geram teatrui.
- Ar Avinjonas pateisina svarbiausio europinio teatro
festivalio vardą?
- Manau, kad taip. Visas miestas nuo ryto iki ryto – teatras.
Ir taip yra gal todėl, kad festivalis, vykstantis šiame mažame
viduramžių mieste, turi savo šaknis, tradicijas – jį dar 1947
metais sumanė teatro reformatorius Jeanas Vilaras.
Čia teatromanai suvažiuoja iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, kilo
toks įspūdis, kad per Avinjono festivalį Rusijoje neliko nė vieno
kritiko, – atrodo, jog jie visi liepą praleidžia Avinjone.
Ypač sunku gauti bilietų į pagrindinės programos spektaklius –
sudaromi ir nuolat gyvai tikrinami (negali nė trumpam palikti eilės)
norinčiųjų patekti į teatrą sąrašai.
Vieną tokį sąrašą įniršę žiūrovai net suplėšė, kilo
sumaištis.
Neįmanoma apsakyti, su kokiu susidomėjimu žmonės veržiasi į
teatrą.
- Vasara – ir pasiruošimo naujiems mokslo metams laikas.
Dėstote Muzikos ir teatro akademijoje, kurioje nepriklausomybės
pradžioje sukėlėte revoliuciją dėl sustabarėjusių dėstymo
metodų. Kokios jūsų pedagoginės nuostatos?
- Kiekvienas bandome rasti savo kalbą su studentais. Iš pradžių
mano vadovaujamame kurse buvo 21 studentas, bet dėl įvairių
priežasčių liko tik devyni.
Man yra sakę, kad sulaužiau tų žmonių, kurie turėjo palikti
mūsų kursą, likimus.
Aš nesulaužiau. Jie būtų sulaužyti, jeigu būtų ne savo
vietoje.
Suprantu, kad teatre reikia ir aktorių kūrėjų, ir aktorių
atlikėjų. Bet siekiau, kad kurse liktų talentingi, degantys
kūryba, darbštūs žmonės. Tikiuosi, kad būtent tokie ir liko.
Labai svarbu jauniems aktoriams išugdyti meno jausmą ir gerą
skonį – kad jie suprastų, jog ne kiekvienas spektaklis turi
pakankamai meno. Nenorėčiau, kad jie užsiimtų tik bulvariniu
žiūralu.
- O kaip dėl nuolat peršamos nuostatos, kad iš tikro teatro
nepragyvensi?
- Mūsų žvaigždžių kalbose, kad jos į televiziją eina
tiktai dėl to, jog negali pragyventi, tik dalis tiesos.
Ką reiškia nepragyvena? Jeigu pragyvenimo kartelę pakėlei iki
naujo „merso“ ir naujo namo priemiestyje, tai keisk profesiją iš
karto, nesikankink. Su studentais daug kalbėjome, kad jie negali
teatre tikėtis milijono.
Tikiu teatro bacila. Jame gauni kitokį pasitenkinimą.
Žmogus, kuris pavasarį kerta mišką, nedorai uždirba
milijonus. Jis nieko nesukuria, tik naikina. Kada nors jam tai
atsirūgs.
Teatras suteikia galimybę kurti. Čia neuždirbsi daug pinigų.
Niekas neverčia to daryti, jeigu nenori.
- Kokie bruožai skiria jaunus aktorius nuo vyresnių?
- Negaliu pasakyti, kad jauni aktoriai nesmalsūs. Jie labai nori
žinių, šiaušiasi prieš blogus dėstytojus. Bet jie nori greito
populiarumo. Ir kartais neatsirenka priemonių.
Tai karta, užaugusi ne su
knygomis, o su televizoriumi ir kompiuteriu. Jaučiu konfliktą tarp
savo ir jų vertybių.
- Birželio viduryje
visuomenėje sukėlėte audrą dėl miškų kirtimo pavasarį, kai
peri paukščiai. Tikrai manote, kad galite ką nors pakeisti?
- Aš tuo net neabejoju.
- Ar jau sulaukėte
apčiuopiamų savo veiklos rezultatų?
- Tragikomiškų – po
skandalo buvo parengtos naujos taisyklės, pagal kurias miškus bus
draudžiama kirsti balandžio ir gegužės mėnesiais. Bet visiems
žinoma, kad būtent pirmosiomis birželio dienomis lizduose
atsiranda jaunikliai.
Dabar mūsų tikslas, kad
nebūtų priimtos tokios taisyklės, kad jų rengimas nebūtų
slaptas, kad būtų suburta mokslininkų ir gamtininkų grupė,
kurios nuomonė būtų svari.
- Iš kur toks optimizmas?
Kas jus įkvepia?
- Aplinkos ministerija tiesiog
nebeturi kur dėtis.
Paukščius saugo įstatymai –
plėšriojo paukščio lizdas ne tik negali būti sunaikintas, bet
turi būti garantuota ir apsauginė zona. Iš tikrųjų to visai
nesilaikoma. Dabar renkame įstatymų pažeidimo faktus, kurie bus
perduoti prokuratūrai.
Užkniso šitas gryniausias
vandalizmas. Turime visus kozirius prieš dabartinę miškus
naikinančią situaciją. Miško kirtimo taisyklės yra
poįstatyminiai aktai, prieštaraujantys Berno konvencijai, kurią
Lietuva pasirašė dar stodama į Europos Sąjungą.
Jeigu taisyklės nebus
pakeistos, mes skųsime valstybę Europos Komisijai.
- Kodėl būtent jūs,
teatro režisierius, ėmėtės šios visuomeninės veiklos?
- Bendraudamas su gamtininkais
jų akyse mačiau depresiją.
Jie nebetikėjo, kad galima ką
nors pakeisti.
Bet turbūt panašioms
problemoms valstybėje spręsti reikia viešumo ir garsaus visuomenės
balso.
Apie miško kirtimus, žinoma,
pirmieji turėjo pradėti rėkti Lietuvos žalieji. Kur jie?
O teatras ir visa ši
problematika iš tiesų labai glaudžiai susiję. Juk teatras yra
humanizmo, dvasinių prioritetų saugykla.
Miškas – irgi žmogaus
dvasiai būtina vertybė.
Tuo tarpu valstybei miškas
tėra naudingosios iškasenos – nafta, dujos, akmens anglys. Jos
manymu, mišką reikia kuo greičiau iškirsti ir susižerti pinigus.
Todėl, manau, kovoti yra
prasminga.
Nuo scenos darbininko iki
Nacionalinės premijos
* G.Varnas gimė 1961 m.
* 1988-1993 m. studijavo
režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Kurso vadovai – Jonas
Vaitkus ir Rimas Tuminas.
* G.Varnas yra dirbęs scenos
darbininku ir režisieriaus padėjėju Rusų dramos teatre,
režisieriaus asistentu Kauno dramos teatre, vadovavo moksleivių
teatro studijai.
* 1988 m. įkūrė garsųjį
„Šėpos“ teatrą, kuriame statė gyvenamo laikotarpio realijas
atspindinčias socialines politines satyras. Teatras 1991 m. viešėjo
Norvegijoje, Kanadoje, JAV.
* G.Varnas sukūrė apie
trisdešimt spektaklių Lietuvos jaunimo, Kauno dramos, Mažajame,
Nacionaliniame dramos teatruose, statė spektaklius Slovakijoje ir
Latvijoje.
* Latvijos nacionaliniame
operos ir baleto teatre ir nacionalinėje operoje pastatė penkias
operas.
* G.Varnas pelnė penkis Kauno
miesto „Fortūnos“ apdovanojimus už spektaklius „Heda Gabler“,
„Gedulas tinka Elektrai“, „Nusikaltimas ir bausmė“,
„Nekalti“, „Ruzvelto aikštė“.
* Režisierius pelnė penkis
Lietuvos teatro apdovanojimus („Kristoforus“ ir Auksinius scenos
kryžius) už spektaklius „Heda Gabler“, „Tolima šalis“,
„Pikų dama“, „Rigoletas“, „Nusikaltimas ir bausmė“,
„Nusiaubta šalis“, „Švyturys“.
* 2004-2007 m. vadovavo Kauno
dramos teatrui. 2008 m. įkūrė teatrą „Utopija“.
* G.Varnas yra Nacionalinės
kultūros ir meno premijos laureatas.