Jų baimėms pagrindo suteikia neįtikėtini skaičiai: šiais metais pasaulyje turėtų būti parašyta 2,3 trln. žinučių – beveik 20 proc. daugiau nei 2007 m. ir kone 150 proc. daugiau nei 2000 m.
Šį augimą visame pasaulyje neabejotinai lydi ir toks pat greitas mobiliojo ryšio paslaugas teikiančių kompanijų pajamų augimas – jų pajamos šiais metais turėtų siekti 60 mlrd. dolerių.
Vien D.Britanijoje per mėnesį yra parašoma 6 mlrd. žinučių. Žmonės bendrauja vis daugiau ir sparčiau, bet kai kurie nerimauja, kad dingstant priebalsėms, balsėms ir skyrybos ženklams bei nykstant skirtumui tarp raidžių ir skaičių, žmonės nebežinos, kaip jie iš tikrųjų turėtų bendrauti. Ar dėl trumpųjų žinučių atsiras beraščių karta? Ar tai gali reikšti anglų kalbos mirtį?
Pavojų skelbia ne kalbininkai. Jį skelbia mokytojai, kurie turi taisyti graudžiai juokingas klaidas mokinių darbuose, ir susirūpinę piliečiai, manantys, kad jų moralinė pareiga yra rašyti gramatikos knygas.
Pastarieji gali būti ir žinomos asmenybės – pavyzdžiui, tokie yra Johnas Humphrysas, televizijos diktorius ir gerai žinomas asmuo Britanijoje, kuris žinutes laiko vandalizmu, ir Lynne Truss, „Eats, Shoots and Leaves“ autorė, kuriai taip patinka rašyti žinutes, kad ji niekuomet netrumpina žodžių. Britanija buvo viena pirmųjų šalių, kurioje žinučių rašymas tapo nacionaliniu įpročiu, ir kur taip pat kilo pagieža, nukreipta prieš šį įprotį. Johnas Sutherlandas „The Guardian“ rašė, kad „textese“ slepia disleksiją“. Bet kalbininkai iki šiol neskyrė dėmesio šiai temai. Naujoje knygoje Britanijos kalbininkai pagaliau išaiškino kai kuriuos dalykus.
Davidas Crystalas knygoje „Txtng: the Gr8 Db8“ dėmesys yra skiriamas dviem pagrindiniams teiginiams: žinučių kalba toli gražu nėra tokia nukrypusi nuo normos, kaip mano žmonės, ir antra - žinučių rašymas jauniems žmonėms suteikia reikiamų bendravimo įgūdžių.
D.Crystalas pateikia argumentų pirmajam teiginiui naudodamasis tikrais lingvistiniais faktais. Jis suskaido žinučių kalbos išskirtinius elementus – piktogramas, inicialus ar akronimus bei kitus, ir pademonstruoja, kad panašūs pavyzdžiai kalbos praktikoje buvo žinomi dar senovės Egipte. W.Shakespeare'as laisvai naudojo elizijas, neįprastą sintaksę ir kelis tūkstančius išgalvotų žodžių, o jo paties vardas buvo užrašomas šešiais skirtingais būdais.
Net kai kurie įsigalėję susitarimai yra santykinai naujoviški: taisyklės, nustačiusios kabučių naudojimą buvo priimtos tik XIX amžiaus viduryje.
Trumpai kalbant, nepriekaištingas tekstas yra senesnis už žinučių tekstą, taigi galime susitaikyti su mintimi, kad mūsų kalba yra vandalų kalba. Pavyzdžiui, kas žino, ką reiškia p.m.? („Post meridiem“ lotyniškai reiškia „po vidurdienio“ ir pirmą kartą šis sutrumpinimas buvo parašytas tingaus nusikaltėlio 1666 metais.)
Kur kritikai mato pražūtį, D.Crystalas mato augimą. Jis kalbai pritaiko tokią pačią teoriją, kokią evoliuciją tyrinėjantys biologai taiko gyvybei, – pokyčiai nėra laipsniški.
Nepaprasti augimo tarpsniai nuolat pertraukiami sąstingio periodų. Visa tai – lemtingų išorinių aplinkybių pasekmė. Amerikos revoliucija anglų kalbai turėjo kur kas didesnių padarinių nei trumposios žinutės. Skirtumas tarp britiškos ir amerikiečių anglų kalbos yra didesnis nei skirtumas tarp žinučių ir laikraščių teksto. Tačiau įdomu tai, kad tarp amerikietiškų ir britiškų žinučių tekstų skirtumo praktiškai nėra.
Kai tik kalbininkai pradėjo įdėmiau žiūrėti į ginčus dėl trumpųjų žinučių, tyrėjai žinučių rašymo poveikį sumanė ištirti eksperimentiškai. Rezultatai paneigė įprastinę nuomonę: viename eksperimente Britanijoje praėjusiais metais vaikai, kurie rašė trumpąsias žinutes ir naudojo daugybę sutrumpinimų, geriau pasirodė atlikdami žodyno ir skaitymo testus. Iš tikrųjų, kuo meistriškiau jie trumpino, tuo geriau rašė.
Žinučių rašymas toli gražu nėra būdas padidinti raštingumą, tačiau panašu, kad jis tam suteikia reikiamą postūmį. Poveikis yra toks pat, kai tėvai tarška prie kūdikių arba skaito jau pradedantiems vaikščioti kūdikiams – kuo arčiau jie yra kalbos, tuo labiau įgudę jie tampa naudodami įvairius žodžius.
„Prieš tai, kol gali užrašyti sutrumpintas formas efektyviai ir jomis žaisti, turi suprasti, kaip tavo kalbos garsai yra susiję su raidėmis“, – teigia D.Crystalas. Tame pačiame tyrime buvo nustatyta, kad vaikai, surinkę daugiausia taškų, buvo pirmieji gavę savo mobiliuosius telefonus.
Net jei elektroninės komunikacijos priemonės leis atsirasti naujai aplaidumo rūšiai, tai nebus baisiau už akademinį žargoną ar žurnalistų stenografijas. Tai tikrai nebus nukvailėjimo priežastis. Užtenka pažvelgti į žinučių poezijos konkursų tekstus, kad suprastum, jog už žinučių slypinti jėga yra linkusi į naujoves, o ne į tingumą.
Pasak D.Crystalo, elektroninė komunikacija „į rašybą vėl įnešė kūrybingą dvasią“. Nemokša W.Shakespeare'as tam pritartų.