Gal savoje svetainėje spoksant į televizoriaus ekraną ir nuolat užkandžiaujant?
O gal, kai mama savo mažutį pirmą kartą atveda į meno renginį ir labai jaudinasi, kad šis neišalktų per pusvalandį sceninio veiksmo?
Ir tada, užuot paaiškinus, kur ir ko jie atėjo, vos prasižiojusiam vaikui įkišamas saldainis, sausainis, kramtomoji guma?
Bet kodėl tam vaikui iškart nepaaiškinti, kad jis atėjo į kitą realybę. Tai edukaciniuose projektuose grakščiai daro olandų artistai.
Ir tada net darželinukas žino, kad jam nutilus ir susikaupus scenoje gali įvykti stebuklas. Lauksi – ir bus.
Dažniausiai žmogui niekas to nepaaiškina.
Tiesiog jo laisvu laiku kas nors scenoje ar ekrane dedasi, o jis bando jaustis gerai ir kramto.
Buvo laikas, kai artistas, pakviestas koncertuoti, tik atvykęs pamatydavo, kad salėje – valganti publika.
Ne vienam atimdavo žadą vos pamačius tą reginį.
Bet tada ir reginys pasikeisdavo: valgantieji nebeprisiliesdavo prie maisto, net kavos puodelio, kol artistas nebaigdavo programos.
Būdavo ir tebėra tokios įtaigos artistų. Jų niekaip nepadarysi „baliaus“ ingredientais.
Dabar scenos ir restorano dermė – kasdienybė. Ir artistams, ir tiems, kurie jų klauso sėdėdami prie stalelių.
Artistai išmoko „išjungti“ savo susierzinimą ir pažeminimo jausmą, publika apsiprato su tokiais priedais: artistas prie maisto, maistas prie artisto.
Aristokratiška tai ar plebėjiška? Realybė, ir tiek.
Rečiau surasi meno erdvę, į kurią niekas nedrįstų įeiti klausyti koncerto su alaus bokalu.Taip, tai turi būti mažų mažiausiai Nacionalinė filharmonija ar Kongresų rūmai. Arba bažnyčia.
O kitur – arenų ar parkų plotuose, Senamiesčio kiemuose – galima ir su bokalu. Su kukurūzų spragėsiais. Net su šašlykais. Su kepinta duona – būtinai, neišvengiamai.
Kuo didesnė erdvė, tuo daugiau galima. Artistas nuo parko ar arenos pakylos neįžiūrės, ar tu jo klausaisi, ar gurkšnoji – jam tas pat.
Ir tau, besirūpinančiam atsinešti dar vieną alaus, turbūt tas pat – ar scenoje tuo metu Bobas Dylanas, ar Violeta Urmana, ar Andrea Bocelli, ar Senegalo perkusininkai, ar kas nors iš dar vieno dangaus.
Įtariu, kad tiems, salėse valgantiems, nuo scenos niekada nebuvo apsireiškęs stebuklas. Jie jo net ir nelaukia.
O ar jiems kas nors kada nors paaiškino, kad verta laukti?