Jau kelintas sezonas šio 43 metų artisto neišeina pristatyti kaip vien Klaipėdos dramos teatro pažibos. Be D.Meškausko pastaruoju metu neįsivaizduojami ir Kauno muzikinio teatro spektakliai „Kabaretas“ ar „Bučiuok mane, Keit“, kuriuos režisavo Aidas Giniotis.
Keistuolių teatro miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“, režisuotas A.Giniočio, – irgi D.Meškausko repertuare. Dar monospektaklis „Urvinis žmogus“ – D.Meškauskas šią komediją vaidina jau treti metai mažiausiai penkiskart per mėnesį.
Kartais suvaidina ir dvylika ar penkiolika „urvinių“, jei kolegos suserga.
Dar televizijos serialas „Moterys meluoja geriau“. Ir tik trys Klaipėdos teatro spektakliai su D.Meškausku – tiek įmanoma rodyti, kol teatras neturi savo scenos.
Šiuo metu smalsu, kokia artisto būsena prieš „Hamletą“ – Oskaro Koršunovo režisuojamo spektaklio premjera bus vaidinama Stavangeryje (Norvegija) rugsėjo 9-13 dienomis. Vilniuje repetuojama po dukart per dieną, bet Hamleto pusėn nusispjauname tris kartus ir neliečiame šios temos.
D.Meškauskui ikipremjeriniai interviu „neskanūs – kvepia narcisizmu: dar nieko nepadarei, o jau kalbi. Be to, kam baidyti tai, kas dar neatėjo“.
Nebaidom. Juk mūsų pokalbio išvakarėse D.Meškauskas Vilniuje vaidino „urvinį“, ir publika, susėdusi prie staliukų, porą valandų linksminosi nė neįtardama, kad prieš ją – būsimasis Danijos princas.
- „Urvinį“ vaidinate valgančiai ir geriančiai publikai. Tai jums trukdo, žeidžia? – paklausiau D.Meškausko.
- Nė velnio jie nevalgo. Jie pamiršta valgyti. Tai glosto mano savigarbą. Jiems šakutė tarp lėkštės ir burnos įstringa. Jei matau, kad kas mėgina valgyti, jiems asmeniškai pavaidinu.
Savęs neapgaudinėju, kad tai spektaklis. „Urvinis“ yra šou.
Tai man buvo nauja patirtis – žiūrovai daromi bendraautoriais. Pastatai ausis ir klausaisi, ką tau publika duoda. Ir iš to rutulioji dialogą – apie tai, kas mums visiems rūpi.
Man nuo vaikystės patiko tai, ką darė Arkadijus Raikinas, Genadijus Chazanovas. Tų dalykų neišmoksi. Eini, mėgini ir kažkuriuo momentu supranti, kad tai yra tai.
Aktoriaus profesija sudėta iš pojūčių. Gali teoretizuoti kiek nori, vardyti profesinius terminus, bet kol fiziškai nepajunti, kas yra scenos įvykis, veiksmas, procesas, netgi nežinai, ką tai reiškia. Tai tas pat, kas šokinėti parašiutu teoriškai.
Įėjimas į sceną kiekvieną kartą yra stresinė būsena.
Scenoje vyksta bendravimas, bet kol įeini į sceną, kraustaisi iš proto: o jeigu neįvyks kontaktas? Bet baisiausia būti nesuprastam. Ir pats didžiausias noras – būti suprastam.
- Mokate ilsėtis po tokių būsenų keliuose teatruose?
- Šiais metais savaitę ilsėjausi Druskininkuose. Specialiai važiavau įkrauti baterijų, pataisyti savo kosminio laivo.
Po penkerių metų tai padariau pirmą kartą. Tačiau pastebėjau, kad padeda ir veiklos arba vietos pakeitimas. Išvažiuoji nors porai dienų ten, kur niekad nesi buvęs, pasivaikštai, ir jau psichologiškai apgauni save – nebedarai to, kas įprasta, todėl atrodo, kad pailsėjai. Smegenys užregistravo atitrūkimą.
Nebeturiu ramybės, kai vaidinu ne vien Klaipėdos teatre, bet gyvenimas įdomesnis pasidarė. Ir savo teatro labiau pasiilgstu.
- Klaipėdos teatras jums vis dar savas, nors prieš keletą metų išėjote iš jo į laisvuosius menininkus?
- Išėjau ir grįžau. Nes Lietuvos teatro sistema absurdiška. Manęs paprašė užimti etatą, nes pagal sutartį teatras neturi iš ko mokėti už repeticijas ir dalyvavimą spektakliuose. O algą turi iš ko mokėti. Visa tai labai painu ir neprotinga.
Nevalstybiniuose teatruose visi gauna atlyginimą už darbą, o valstybiniuose – už etatą. Aišku, kad tada niekas nesuinteresuotas dirbti daug – juk vis tiek garantuotai gaus tuos pačius pinigus. Menkus, aišku. Bet viskas – pagal įstatymus.
- Ar aktoriaus profesijoje būna toks reiškinys kaip Michailo Bulgakovo nusakytasis: „rankraščiai nedega“?
- Turbūt kartais geriau, kad jie degtų. Nes jie trukdo.
Jaunas artistas per pirmuosius penkerius metus su kiekvienu personažu vis atranda ką nors nauja. Po to staiga pajunti, kad prasidėjo „miksai“.
Štai ką daro patirtis – pradedi naudoti tuos „rankraščius“.
Spektaklis nebevaidinamas, bet personažas likęs tavyje.
Žiūrovai to gal ir nepastebi, bet kalbu apie profesinius dalykus. Apie kūrybos higieną.
Žiūrovams tegul ir patinka, bet taip daryti yra blogai. Nes tikslai kitokie.
Kūryba vyksta tada, kai nustebini pats save. Visais kitais atvejais paprasčiausiai dirbi.
* * *
Aktorius vaidina brandžios asmenybės dramą
* Vilnietis D.Meškauskas aktorystę studijavo drauge su tais, kurie vėliau įkūrė Keistuolių teatrą. Porą metų po studijų šis kursas bandė prikelti Marijampolės teatrą.
* 1990 m. D.Meškauskas priėmė kvietimą dirbti Klaipėdos dramos teatre, tapo vienu pagrindinių šios scenos artistų, sukūrė dešimtis vaidmenų, kurie buvo ne kartą įvertinti premijomis.
* 2002 m. aktorius apdovanotas Kultūros ministerijos premija už geriausius nepagrindinius vaidmenis. Kai ši premija įgijo Auksinio scenos kryžiaus vardą, D.Meškauskas ironizavo: „Kiti gauna kryžius, o aš tik rėmelį“.
* Patikėjęs D.Meškauskui Hamleto vaidmenį, režisierius O.Koršunovas teigė, kad, jo nuomone, „Hamletas“ – brandaus žmogaus drama. Po premjerų Stavangeryje „Hamletą“ numatoma parodyti „Sirenų“ festivalyje.