Parodos atidaryme dalyvaus autorius.
Paskutinioji Bogdano Konopka fotografijų serija, sukurta Kinijoje, dar kartą patvirtina šio fotografo metodo efektyvumą bei patrauklumą. Vis dėlto, kai menininkas nusprendė sukurti šią seriją, jis rizikavo: nebuvo aišku, ar tolimas ir keistas pasaulis, kuriuo Kinija daugeliu atžvilgiu ir yra, jam atsivers ir leis save atrasti ir atskleisti, ką jis jau buvo sugebėjęs sėkmingai pasiekti pasaulyje, kuriam priklauso geografine ir kultūrine prasme.
Kai žiurime į fotografijas, sukurtas per kelis mėnesius Kinijoje, paaiškėja, jog iš tikrųjų nesvarbu, kokiai kultūrai žmogus priklauso – daug svarbiau yra ne tai, kur žmogus keliauja, bet ką jis turi pasiūlyti ir kokios intencijos jį veda. Šiuo atveju, tikslas buvo aiškus ir paprastas: atrasti, sužinoti ir parodyti, pasitelkus fotografines priemones, pasaulį be jokio šališkumo bei pretenzijos interpretuoti. Šis požiūris yra lydimas nepakitusio autoriaus pasitikėjimo fotografija ir jo paties intuicija, paremtas giliu fotografijos supratimu ir ištikimybe savitai nusakytiems tikslams.
Fotografijos iš Kinijos aiškiai atskleidžia kažką panašaus į neegzotinį egzotiškumą, tipišką Konopkos darbams, ir fotografijoms charakteringą mechanizmą, kuris transformuoja viską, kas yra objektyvo regėjimo lauke, į realybės fragmento paveikslą, “išjungtą”, laisvą nuo autentiškos visumos.
Tuo būdu, menininkas sukuria fotografiją, pilną nesuskaičiuojamų detalių, kuri viską perkelia į absoliučiai skirtingas erdves ir laikus. Kaip ir ankstesnėse fotografijų serijose, Konopka, neieškodamas Kinijoje egzotiškumo, bando mums parodyti tas įvairiai nutolusias vietas taip, lyg jos galėtų būti rastos vietose, kuriose gyvename mes. Kasdieniškas charakteris, ir kartais tų atvaizdų šabloniškumas, yra sušvelninamas nuotolio, kuris juos skiria nuo jų vaizduojamų situacijų, įsisąmoninimu.
Konopka fotografijos, o taip pat ir naujoji serija, suderina du akivaizdžiai kontrastingus elementus. Jos atspindi smarkų tikrojo pasaulio, kurio fragmentą vaizduoja fotografijos, buvimo, stipraus ryšio su juo patyrimą, tačiau tuo pat metu - susvetimėjimo jausmą. Pastarasis nėra pagrįstas paprastu nepažįstamumo ar izoliacijos nuo nežinomo ar tolimo pasaulio jausmu. Tai greičiau panašu į situaciją, siurrealistų įvardintą terminu depaysement.
Šis terminas naudotas apibūdinti rezultatą, kuomet žmogus ar daiktas – paveiksle ar realiame gyvenime – atskiriamas nuo kasdienio konteksto ir patalpinamas, šioje nepaprastoje situacijoje, šalia kažko keisto ir nežinomo, tuo būdu paprastas koegzistavimo čia ir dabar faktas sukelia šią specifinę išstūmimo ir susvetimėjimo būseną, vadinamą dépaysement. Tai taip pat yra būsena, kurioje yra pats autorius, kuomet jis su didžiuliu fotoaparatu ant trikojo stovi viduryje jam kol kas nepažįstamos realybės fragmento, kupino seniai prijaukintų objektų ir žmonių buvimo pėdsakų. Tokia patirtis, sprendžiant iš jo darbų, lydi ir Bogdan Konopka.
Menininko fotografijų patrauklumo paslaptis ta, kad kiekvienoje situacijoje jis stengiasi vaizduoti tokius realybės fragmentus, kurių mes dėl neatidumo ar žvilgsnio sąlyginumo nepastebime. Konopka rodo tai, kas iš tikrųjų yra regima, bet išslysta iš mūsų dėmesio per kasdienį žvilgsnį. Vis dėlto jis tai pastebėjo ir sugebėjo dalį nufotografuoti.
Laikinumas yra viena tų Konopka fotografijų savybių, panaši į kvėpavimo sulaikymą minutėlei, kai nustembame, pamatę ką nors neįprasto kasdienėje aplinkoje. Laikinumas pasireiškia per fotografijų šviesą, trapumą, paprastumą, kuris nėra mums primetamas formų ryškumu ar turinio atkaklumu. Štai kodėl fotografijos geba traukti mūsų dėmesį ir vadovauti vaizduotei daug įtaigiau ir ilgesnį laiką, negu kad realijose užfiksuota situacija kada galėtų.
Autorius mums rodo tai, ko mes nenorėjome ar neturėjome laiko pamatyti, ir tai, į ką galbūt žiūrėjome, bet kasdieniame skubėjime ar šventiniame šurmulyje nemanėme esant tiek reikšmingą, kad tai atsiminti arba skirti daugiau nei trumpalaikį žvilgterėjimą. Konopka savo nuotraukose leidžia mums pasinaudoti dar viena – galbūt paskutine – galimybe su tuo susipažinti.
Tačiau fotografija niekada nėra detalus atspindys to, ką mato žmogus. Ji vienu metu yra ir kažkas didesnis, ir mažesnis: mažesnis, nes tai tik fragmentas, dalis to, kas matoma; kažkas didesnis, nes rodo duotąjį fragmentą matomą įvairiai, prideda tam, ką mes jau pažįstame, skirtingą požiūrį. Kas nors galėtų sakyti, kad žiūrėjimas ir matymas fotografijoje yra vienas ir tas pats dalykas, kai iš tiesų tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Ši ypatybė gali būti ir fotografijos trūkumas, ir privalumas. Tai taip pat yra savybė, kuria pagrįstas meninis fotografijos pojūtis, kadangi ji peržengia mūsų optinio matymo ribas, bet nesiekia anapus pačios optikos, kaip tai dažnai atsitinka, pavyzdžiui, tapyboje.
Bogdan Konopka fotografija gali būti laikoma įrodymu įvairių numatomų ir nenumatomų susitikimų, aiškių ir stulbinančių, kurių turinį ir esmę fotografas ne visada įsisąmonina. Kartkartėm tik intuicija leidžia jam atrasti kažką, ką jis pastebi tik vėliau betyrinėdamas nuotrauką, žiūrėdamas į ją ir ,,skaitydamas” ją kitoje vietoje, kitu laiku ir kitu, dviejų erdvių požiūriu. Tokie nuotykiai autoriui dažnai atsitinka ir jie skatina patį fotografą ir jo veiklą, priverčiant jį, savo ruožtu, tyrinėti ir atrasti. Ši darbų serija įrodo, kad tai veiklai neegzistuoja jokie geografiniai ar kultūriniai barjerai.
Vienintelė kliūtis gali būti ta, jog mes dažniau nematome negu nežiūrime. Bogdan Konopka yra tas, kuris – žiūrintis ir matantis – gali sukaupti savo matymo patirtį atvaizde, ir taip priminti mums tą būseną, kai kartais mes žiūrime, ir pamatome ką nors išskirtinio. Tokiais atvejais mes patiriame retą ir neįprastą intensyvaus buvimo mus supančiame pasaulyje jausmą. Pastarąjį lydi jausminio ir protinio ryšio su pasauliu jausmas.
Tai yra būtent tas momentas, kuomet mes sulaikome kvėpavimą, nenorėdami trikdyti intensyvaus buvimo vienyje su pasauliu jausmo. Kasdieniame gyvenime tokie momentai labai reti. Bogdan Konopka fotografijos leidžia mums ne tik prisiminti tuos jausmus, bet ir, jeigu sugebame, juos užauginti. Naujausios jo nuotraukos įrodo, kad jie gali būti patirti visur: už gatvės kampo ar kitoje, tolimoje vietoje, tokioje kaip Paris, Lodz ar Bejing.
(© Lech Lechowicz, 2004 balandis)
Paroda veiks iki rugsėjo 24 d.