Tai buvo ir senų bičiulių susitikimas po vasaros, ir miestietiškos kultūros injekcija po gamtoje praleisto laiko.
Visiems maga ir patiems iš naujo surasti savo vietą mieste, ir pamatyti, kaip prisiekusi „miesto tapytoja“ reaguoja į drastiškai besikeičiantį Vilnių.
Apie miesto, gyvenimo ir kūrybos pokyčius su 1954 m. Vilniuje gimusia J.Mykolaityte kalbėjomės „Dalios“ galeriją puoselėjančio baldų salono bambukų pavėsyje.
- Ar būtina pabėgti iš miesto, kad galėtum vėl jį tapyti?
- Kad aš jau lyg ir pabėgusi. Kai įsikūrėme Belmonte, viskas pasikeitė. Nereikia keliauti per visą miestą į dirbtuves Užupyje.
Nors kartais tiesiog pereinu per miestą. Labai keista – visiškai nebe mano miestas. Pridygę keistų naujų monstrų, seni nudailinti, išdažyti ryškiomis spalvomis.
Juk iš tiesų miestas yra svarbus tuo, kiek jis tau sukelia sentimentų.
Kol kas dar turiu keletą mėgstamų vietų. Pavyzdžiui, kai kurie Užupio kiemai, kur tik fasadai nupudruoti, o viduje viskas likę kaip anksčiau.
- Ar prieš ketverius metus persikėlus iš daugiabučio gyventi į nuosavą gamtos apsuptą namą kaip nors pasikeitė ir darbai?
- Kažkas per parodos atidarymą man pasakė, kad atsirado daug žalios spalvos. (Juokiasi.)
O jei rimčiau, man pati gamta – toks gražus dalykas, kad bandyti ją paišyti – bergždžias reikalas.
- Šioje parodoje neįprastai daug autoportretų. Tai liudija padidėjusį polinkį į savianalizę?
- Smagu juos daryti – pasiimi veidrodėlį ir paišai. Juk visuomet norisi sugalvoti ką nors, kad pačiai būtų įdomu.
O gal metams bėgant apskritai viskas traukiasi, pasaulis aplink tave mažėja.
Kaip tuose serialuose: „Noriu susivokti savyje“.
Šis iškilmingu tonu tariamas sakinys visada mane žavi. (Juokiasi.)
- O kodėl visi autoportretai liūdni, niūroki.
Tuo tarpu jus daugelis pažįsta kaip gana linksmą, gerą humorą mėgstantį žmogų. O gal tas linksmumas – tik išeiginis apdaras?
- Išeiginis. Kaip mano dukra sako – ir vėl tu su ta savo parodine medine šypsena.
Šiaip aš daugiau juokiuosi negu šypsausi.
Nesu linksmuolė, labiau – melancholikė, nors manau, kad turiu neblogą humoro jausmą.
- Galėtumėte pavadinti save romantike?
- Be abejonės. Man paveiksluose visuomet būtina harmonija. Nesvarbu, ką paišai, bet tai turi būti gražu.
- O šiemet nutapytas paveikslas „Bokštas Vilniui“ – naujųjų Vilniaus dangoraižių replika – gražus ar ironiškas?
- Jis skirtas pagalvoti – kaip galėtų būti.
Neįkyrus pasiūlymas statantiems tuos monstrus: ir aš galiu tokį padaryti. (Juokiasi.)
- Ar lengva visą laiką išlikti „mykolaitytiškai“ ir pačiai sau nenusibosti? Nesinori nuklysti kur nors į šalį?
- Aš esu padariusi keletą tokių „nesavų“ darbų. Vienas jų – nedidelis darbelis „Ariadnė“.
Tapiau jį ir galvojau, kad jį turėtų paišyti Raimundas Sližys, bet jeigu jau pati sugalvojau, tai pati ir nupaišysiu.
Kartais visai sveika nuklysti į lankas, o po kiek laiko suprasti, kad ne ten nuklydau. Baisiausia man daryti mechaniškai tai, ką jau atmintinai moku.
- Esate sakiusi, kad nervinatės tapydama darbą. Nerimaujate, kad neišeis, kaip buvote sumaniusi?
- Visada egzistuoja toks dalykas kaip medžiagos pasipriešinimas, kad ir kaip būtum įgudęs.
Kita vertus, kai pernelyg lengvai viskas išeina, tuojau kyla įtarimas, kad ką nors jau darai ne taip.
Kai žiūriu į kitų dailininkų darbus, irgi dažnai jaučiu, kad ten vyko kažkas panašaus: kovojo ir nugalėjo. Ir tas darbas jau ne „padarytas“, o „sukurtas“.
- O ištapyti laikrodžiai ar baldai – gal juos kuriant galima pailsėti nuo tos kovos?
- Taip. Nežiūriu į juos rimtai – tai ne paveikslai. Kaip sakau: gal kam ir nepatiks, bet vis tiek laiką rodys. Juk yra svarbi ir ta funkcija.
Tai labiau žaidimas, galimybė pabėgti iš kvadrato.
- Kodėl iš visų Vilniaus bažnyčių dažniausiai tapote vos keletą – Misionierių ir Vizitiečių?
- Gal todėl, kad jas matydavau iš savo vaikystės kiemo?
Šiaip ar taip, aš jas tiesiog jaučiu. Jos man tapo tarsi atskaitos tašku.
Dažnai tapau ir savo mėgstamą Šv.Kazimiero bažnyčią, Katedros bokštą. Tik visai neseniai pastebėjau, kad jis ne apvalus, o kampuotas.
Man bažnyčios svarbios kaip ženklai. Todėl niekad netapau jų iš nuotraukų ar neinu persipaišyti. Nors iš tiesų gerokai seniau aš jas visas esu nusipiešusi iš natūros. Ir kiemus, ir kitus dalykus.
- Niekuomet savo darbams nenaudojate fotografijų?
- Beveik niekada. Nes kai sėdi ir paišai, tada viskas įsispaudžia smegenyse. O nuotrauka – jau diktatas, kurio negali atmesti. Juk matai, kad ten yra būtent toks bokštelis. Ir jis ne toks, kokį paišai.
- Ar labai svarbios spalvos mieste ir paveiksle?
- Man gražiausias buvo senasis Užupis. Atsimenu, kai kažkas ieškojo mano dirbtuvių ir paklausė, kokios spalvos tas namas, aš atsakiau, kad purvo.
Po šios parodos jaučiu, kad gerokai sumažinsiu spalvų savo darbuose. Liks dvi – abi rudos.
- Gal ir tapydama savo veidą žiūrite į jį kaip į architektūros kūrinį?
- Kad ir į miestą nežiūriu kaip į architektūrą. Netapau miesto, tapau save, istoriją apie save. O pastatai – tik priemonė.
- Paveikslai kaip atsiminimų knygos, nutapyti ir šiek tiek pagražinti memuarai?
- Taip. Kaip iš skrynelės trauki – dabar tą bažnyčią, paskui – kokį kiemą. Ir truputį pataisai, kad prisiminimas pritiktų prie kitų.
- O iš kur paveiksluose atsirado kosmosas, planetos?
- Viskas prasidėjo nuo to, kad man draugė pasigyrė nusipirkusi žiūronus. Sakė, taip gerai rodo, kad stovėdama prie kasų gali kainas parduotuvės gale įžiūrėti.
Ir aš nusipirkau tokius žiūronus. Pradėjau žiūrėti pro juos į dangų, į žvaigždes ir tuomet atsirado ta tema. Kai vasaros vakarą pasižiūri į dangų, labai gražu, viskas kitaip atrodo.
Juk miestas – kaip dėžutė. Gali į jį pažiūrėti iš aukštai kaip į Žemės rutulį, o gali iš vidaus žiūrėti ir dangaus nematyti.
Tapytoja nori būti reikalinga šiandien
* Žinoma tapytoja J.Mykolaitytė – viena iš tų nedaugelio dailininkų, kurie pragyvena iš kūrybos. Jos namuose nerasi salių, iki lubų užkrautų drobėmis. Sukurti darbai gana greitai palieka dailininkės dirbtuvę, nes autorė skiriasi su jais be jokio širdies skausmo. Jei jie šiandien reikalingi žmonėms – puiku. Pernelyg daug aplinkui pavyzdžių, kai mirusių dailininkų artimieji priversti gyventi paveikslų brūzgynuose.
* Populiarumas turi ir kitą pusę – ne taip lengva surinkti paveikslus naujai parodai. Tačiau visuomet parodose eksponuojami tik patys naujausi darbai, leidžiantys pajusti, kas svarbiausia dailininkei būtent šiuo metu.
* Trisdešimt trečiojoje personalinėje dailininkės parodoje rodomi 2006-2008 metais sukurti paveikslai. Vidutinė paveikslo kaina – apie 10 tūkst. litų.
* „Dalios“ galerija įsikūrusi pirmame „Dalios baldų“ salono aukšte Vilniaus Žirmūnų rajone.