Juos jaudina anaiptol ne noras kalbėti apie jaudinančias problemas, dvasinius dalykus ar žmogiškas dramas. Jiems terūpi, kaip patikti žiūrovams, kaip apsimesti nenuobodiems, saviems, šauniems.
Todėl filmas „Garbė režisieriui!“, turintis visus intelektualios komedijos požymius, iš tiesų nėra labai juokingas.
Mat jo režisierių, kuris yra ir filmo herojus, visą laiką lydi noro įsiteikti įtampa.
Išpažintis – tik žaidimas
Filmas iš pirmo žvilgsnio sukurtas kaip išpažintis, tarsi savotiška Federico Fellini „8 1/2“ parafrazė.
Bet ilgainiui supranti karčią T.Kitano ironiją – net išpažinties forma yra tik forma, tik žaidimas, tik luobas, slepiantis tikrąjį šiandienį kūrėją.
T.Kitano čia – tam tikrų kino madų, savo šalies kinematografijos, savo vietos šiuolaikiniame pasaulio kine įkaitas.
Tiesą sakant, šį filmą įdomiau yra prisiminti, interpretuoti nei žiūrėti.
Pavyzdžiui, iš atminties išnyra personažas, virtęs zuikiu ir šokinėjantis po japoniško kaimo daržą.
Koks malonumas susieti jį su zuikiais iš muilo operos Davido Lyncho „Vidaus imperijoje“ ir kliedėti, kad geriausiems šiandieniams sąmonės srauto režisieriams kažkodėl pats talpiausias įvaizdis yra paprasčiausias zuikis.
Žinoma, kultūrinių ir intelektualinių neišsprendžiamų rebusų mėgėjams T.Kitano filmas jau tapo tuo Rubiko kubu, kuriame iš atskirų elementų dėliojamos kombinacijos mankština protą.
Visur tampo savo iškamšą
Pats prekės ženklas, t.y. T.Kitano, vaidina pagrindinį filmo režisierių T.Kitano, visur su savimi tampantį natūralaus dydžio savo iškamšą.
Kiti personažai – jų filme yra dešimtys – vis pastebi, kad kai tiktai režisieriui tampa sunku priimti sprendimą, vietoj savęs jis pakiša lėlę.
T.Kitano lėlė dalyvauja rentgeno seanse, kai lėlės organai kompiuteryje prilyginami didžiųjų Japonijos režisierių Yasujiro Ozu, Akiros Kurosawos ir kitų organams.
Lėlė sudaryta iš kino istorijos ir yra visai nejautri nei patį režisierių T.Kitano įsimylinčiai merginai, nei mafijos atstovų smūgiams.
Paklausęs pats savęs, ką jis norėtų sukurti, T.Kitano mūsų akyse surežisuoja ir suvaidina kelis trumpučius filmus.
Jis pademonstruoja, kad be ypatingų pastangų gali sukurti ir gangsterinį trilerį, ir nespalvotą paprastų žmonių dramą, imituojančią Y.Ozu stilistiką, ir socialinį vaizdą iš žiūrovų mėgstamo 7-ojo dešimtmečio kinematografo, ir porą melodramų.
Tai – žavingi stilistiniai perlai, kurių pabaigoje kiekvieną kartą nusižudo T.Kitano lėlė.
Lėlės metafora plėtojama tol, kol paaiškėja, kad ir pats T.Kitano filmas – tik iškamša.
„Garbė režisieriui!“ prikimšta žinojimo, kaip padaryti gerą kiną, bet jame nėra įtraukiančių emocijų. Šiurkščiau tariant, režisieriui sunku žiūrovą prajuokinti, pravirkdyti, pašiurpinti šiaip sau, be intelektualinės nuorodos į kino istoriją ar kadro estetiką.
Režisierius pats tai supranta, todėl ir muša, žudo savo paties atvaizdą. Jis netgi padaro sau (savo lėlei) charakirį.
Priartėja prie beprotybės
Perbėgęs ir pademonstravęs visų žanrų filmus, T.Kitano apsistoja ties fantastiniu filmu apie ateivius – mat žiūrovai laukia iš japonų režisieriaus aukštųjų japoniškų technologijų. Tada prasideda pagrindinė ir didžiausia šios juostosiškamšos dalis.
Iškamša spalvinga, išradinga, retsykiais gniaužianti kvapą beprotiškomis vizijomis, visai nenuspėjamais absurdiškais herojų poelgiais.
Filmas priartėja prie beprotybės ribos, tampa artimas akcijos, performanso žanrui.
Apie rišlų siužetą negali būti nė kalbos, kaip ir apie stilistinę vienybę.
Bet juk kalbame apie T.Kitano sugebėjimą viename absurdo filme pademonstruoti nepriekaištingą spalvinį skonį, televizijos šou estetiką, reklaminiu ritmu prabėgantį ir kiču tampantį įvairių žanrų srautą. Kartais juokingą, bet dažniau – savižudiškai kartų.
Pats T.Kitano žadėjo sukurti dadaistinį filmą. Šia prasme režisieriaus kūrinys atitinka jo pažadus, o tai mūsų laikais pasitaiko retai. „Garbė režisieriui!“ sudaryta iš dadaizmo šlovintų dalykų – juodosios ironijos, tradiciniame mene tarpusavyje nederančių dalykų, siekimo šokiruoti.
Bet dadaizmo ir T.Kitano filmo idėjos tragikomedija ta, kad Monai Lizai pripiešti ūsai šiandien jau nešokiruoja. Tai viso labo paprastas stereotipas, kuriuo dažnas anarchistinio meno mėgėjas puošia savo euroremontu žvilgančią virtuvę.
„Garbė režisieriui!“ turi komedijos ir saviparodijos elementų, bet veikiau yra šiuolaikinio nekomercinio kino aklavietės drama, kuriai vaizduotės fejerverkai ne tik netrukdo suvešėti visų žanrų ir stilių klišėmis, bet būtent tą dramą ir liudija.
* * *
Režisierius yra pelnęs 43 apdovanojimus
* 61-erių Takeshi Kitano – vienas garsiausių Japonijos režisierių. Jo filmografijoje – 15 režisuotų filmų. Garsiausi – „Sonatina“ (1993), „Fejerverkas“ (1997), „Kikudžiro“ (1999), „Brolis“ (2000), „Lėlės“ (2002), „Zatoiči“ (2003).
* Visus filme „Garbė režisieriui!“ parodijuojamus filmų žanrus T.Kitano yra išbandęs ir kaip aktorius, ir kaip režisierius. Šis filmas – antroji trilogijos dalis.
* T.Kitano už savo filmus ir vaidybą yra pelnęs 43 apdovanojimus įvairiuose festivaliuose. Garbingiausias – pagrindinis Auksinio liūto apdovanojimas Venecijos tarptautiniame festivalyje už „Fejerverką“.
* T.Kitano yra vienas populiariausių Japonijos komikų. 26 metus jis vaidina kabarete ir televizijos šou.
* Daugelį T.Kitano filmų kritikai vadina vieno aktoriaus kinu, nes jis atlieka pagrindinius vaidmenis daugelyje savo filmų.
* T.Kitano kuria poeziją, rašo straipsnius, apsakymus, esė, tapo paveikslus, kurie papuošia jo filmus.