„Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė juos atpažįsta iš veidų, nors jų ir
nevienija jokie fiziologiniai požymiai. „Tai smalsūs žiūrovai, nebijantys
iššūkių, jauni ir atviri savo dvasia“, - ji sako niekada nesutiksianti jų kai kuriuose kituose
renginiuose.
„Jie gyvena šiuolaikiniame laike: neverkia dėl praeities,
nesvajoja apie gražią ateitį, bet priima laiko iššūkius“, - tokius juos
įsivaizduoja A.Žukaitytė.
Ji vadovaujasi režisieriaus Oskaro Koršunovo posakiu, kad menas gal ir
negali pakeisti pasaulio, bet menininkas privalo pastebėti, kad pasaulis
keičiasi. „Jei jis to nepastebi, vadinu jo kūrybą muziejiniu menu. Muziejai,
kaip žanras, yra įdomus, tačiau mums įdomus šiuolaikiniame mene gyvenantis
teatras“, - tai buvo meno vadovės atsakas į vienos žurnalistės klausimą
(pasipiktinimą): „Ar yra festivalio programoje nors vienas spektaklis,
išspausiantis šypseną?“.
Raminti kolegės žurnalistės dėl ją išgąsdinusio vokiečių
režisieriaus Michaelio Thalheimerio spektaklio „Orestėja“, kur ant scenos čiurkšlėmis tekės kraujas
(buvo pasiūlyta žiūrovams nesėsti į pirmą eilę), ėmėsi ir „Sirenų“ atstovė
spaudai Alma Braškytė, primindama teatro prigimtį: „Nevertėtų išsigąsti„Orestėjos“. Ji rodoma teatro festivalyje, o teatras nuo pat savo ištakų
turėjo tikslą per baimę ir gailestį apvalyti jausmus tam, kad atvestų žmogų
prie katarsio. Dideli dalykai brangiai kainuoja.“
Pavadinkime šiuolaikinio teatro šiuolaikinį žiūrovą drąsiu? Bet drąsų ne
prieš šokiruojančius vaizdus kuriančius aktorius, o prieš savo nepažintus
jausmus ir netikėtas mintis, užplūsiančias po spektaklio. Galbūt.
Bet pirmiausia, kaip sako festivalio direktorius Martynas Budraitis, tai
žmogus, kuris išnaudoja galimybę savo šalyje pamatyti, koks yra Europos
teatras: „Koks jis yra, tokį ir rodome“.