Šveicarijos nacionalinis transliuotojas SF1 pareiškė siekiantis parodyti
tragišką meilės istoriją „kasdieniškoje scenoje..., kurioje gyvenimas
netrikdomai teka įprasta vaga.“
Vaidinimo scenomis tapo didžiausios Šveicarijoje Ciuricho neorenesansinės
traukinių stoties „Hauptbahnhof“ pagrindinė salė, kavinė, žolelių vaistinė
ir traukinių peronai. Tiesiogiai per televiziją transliuotas pastatymas
pateikė kasdieniškesnę šioje operoje plėtojamų meilės, išdavystės ir
atgailos temų versiją.
Violeta, kurios vaidmenį atliko žavingoji Eva Mei, ir Alfredas -
energingas jaunasis tenoras Vittorio Grigolo -
susižavėjo vienas kitu gerdami alų skliautuotoje stoties salėje. Trumpos
laimės akimirką jie persikėlė atšvęsti į grilio barą, susigrūmė perone ir
ištarė vienas kitam paskutinius žodžius prie pagrindinėje salėje pastatytos
ligoninės lovos, šalia kurios stovėjo greitosios pagalbos automobilis.
Vaidinimą stotyje stebėjo šimtai žiūrovų, praeivių, geležinkelio
darbuotojų ir tiesiog smalsuolių, nors tuo metu traukinių eismas stotyje
pagal vyko įprastą tvarkaraštį.
Televizija pranešė, kad geriausiai operą girdės namuose likę žiūrovai.
Solistai buvo prisisegę mikrofonus, tačiau visos transliacijos metu garsas
buvo švarus ir aiškus.
Opera taip pat buvo tiesiogiai transliuojama internetu. Vaidinimui
netrukdė dviejų aukštų traukiniai, oranžinėmis liemenėmis vilkintys
mechanikai, stoties triukšmas ir įprasti baro lankytojai.
Sumanymas šiek nublanko dėl komentatoriaus intarpų, reklamos ir netgi
žinių laidos, tačiau žiūrovams jis vis tiek patiko.
„Niekada nesu buvusi operoje“, - televizijai pertraukos metu sakė viena
pagyvenusi ponia. - Pagaliau man pavyko tai patirti“.
Šis projektas tapo vienu iš pastarojo meto mėginimų atgaivinti operos
populiarumą, perkeliant ją į televiziją, kino ekranus arba internetą.
Gerai finansuojamai Ciuricho operai pavyksta išlaikyti aukščiausią lygį,
tačiau šiuo metu ji atkakliai stengiasi pritraukti jaunesnių žiūrovų. Pasak
Ciuricho operos rūmų direktoriaus Alexandero Perreiros, jaunuoliai iki 25 metų amžiaus dabar sudaro beveik ketvirtį
operos gerbėjų.
„Televizija yra šio darbo dalis, - direktorius telefonu sakė naujienų
agentūrai „The Associated Press“, - Jeigu sudominsim žmones nors kelias
minutes, galbūt užkrėsime juos operos virusu.“
Pasak A.Perreiros, anksčiau per televiziją dažniausiai būdavo rodomi
įprasti operos pastatymai, tačiau jie nesugebėdavo perteikti tikrojo
įspūdžio ir nebūdavo populiarūs.
Tačiau Ciuricho operos pernai surengta tiesioginė Wolfgango Amadeaus
Mozarto „Stebuklingosios fleitos“ (Die
Zauberfloete) transliacija, kurią papildė šešios valandos užkulisiuose
nufilmuotos išskirtinės medžiagos, įrodė, kad televizijos žiūrovai jau
pasiruošę priimti šį žanrą.
„Mus stebėjo 36 proc. visų žiūrovų - panašiai kaip futbolo čempionato
rungtynes“, - sakė A.Perreira ir pridūrė, jog ankstesnės operos
transliacijos Šveicarijoje sudomindavo tik apie 5 proc. televizijos
žiūrovų.
„Televizija publiką gali sudominti labiau nei kas nors kita“, - sakė jis.