Dr. Mikalojus Vorobjovas
Mano svarstymų metmenys susiklostė šiemet pavasarį, kai lankiausi
andainykštį grožį išsaugojusiame Europos renesanso lopšyje -
Florencijoje, gavęs malonų Universita degli studii di Firenze
Architektūros fakulteto kvietimą, nors kai kurie šiame straipsnyje
nagrinėjamos tematikos aspektai jau senokai prašyte prašėsi aptariami,
matant, kaip sparčiai ir drastiškai (neva ekonominės pažangos dėlei!)
keičiamas per šimtmečius susiklostęs unikalus Vilniaus miestovaizdis,
dar palyginti neseniai - kiek daugiau nei prieš pusę amžiaus - plačiai
garsėjęs puikios architektūros ir savitos gamtinės aplinkos harmonija.
O juk ne per seniausiai - vos prieš dvi dešimtis metų, lietuvių tautai
atsidūrus bene esmingiausio egzistencinio pasirinkimo akivaizdoje, šalia
daugelio kitų anuomet itin opių dalykų buvo susirūpinta ir kultūros
paveldo, paminklų išsaugojimo, unikalios gamtos ir architektūros dermės
sostinės miestovaizdyje likimu. Deja, šiandien jau galime su širdgėla
konstatuoti, kad spontaniškai pasireiškusios tautinio ir socialinio
solidarumo energijos, kryptingesnio visuomenės dėmesio kultūros paveldo
likimui užteko vos keletui pirmųjų atgautos nepriklausomybės metų. Su
senąja nomenklatūra sparčiai susiuosčiusiems, jų mentalitetu
persiėmusiems naujųjų bangų politikams pradėjus plėtoti verslą laukinio
kapitalizmo sąlygomis, trumpam visus apėmusį solidarumą, sutartinai
puoselėtus visuomeninius idealus pakeitė bukiausia ir primityviausia
rinkos ideologija. Tai lėmė ne tiek pragmatiški ekonominės gerovės
kūrimo projektai, kiek prasisiekėlių noras kuo greičiau susikrauti kuo
stambesnį kapitalą. Prie to nemažai prisidėjo ir paprasčiausias
kultūrinio išsilavinimo, originalių idėjų ir kūrybinio mąstymo stygius.
Postkomunistinėje Lietuvoje prasidėjo skolintų koncepcijų ir svetimų
vizijų laikmetis: užuot kūrus savas idėjas, buvo griebiamasi bet kokių
importinių minties „pusgaminių“. Beje, tai būdinga ne tik Lietuvos, bet
ir daugelio kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenėms. Vilniaus
plėtra buvo vykdoma pagal primityvius, kitose Europos šalyse seniai
susikompromitavusius modelius, sietinus su liūdnai pagarsėjusia Le
Corbusier ir jo adeptų urbanistine „chirurgija“.
Esmingai keičiantis visuomenės santykiui su paveldu (įsigalėjus chaosui,
didėjant susvetimėjimui), turto perskirstymo laikotarpiu neliko jokių
užtvarų agresyviam naujojo kapitalo skverbimuisi: užuodę milžiniškus
pelnus, vietiniai nekilnojamojo turto magna tai ir užsienio
investuotojai greitai nusitaikė į Vilniaus senamiesčio prieigas ir
centrines miesto dalis. Gedimino prospektui virtus bene pagrindine
prekybos prabangos prekėmis gatve (priklausomybės laikotarpiu čia
telkėsi beveik vien administracinės įstaigos), nuvorišai ir miesto
vadovai žvilgsnius įsmeigė į vieną seniausių sostinės priemiesčių -
Šnipiškes kitapus Neries. Per šimtmečius susiklosčiusią šio priemiesčio
struktūrą planingai naikinti pradėta dar sovietmečiu, kai vizualiniu
Lietuvos SSR „socializmo laimėjimų“ ženklu tapo masyvus, centro
aplinkoje dominuojantis „Lietuvos“ viešbutis (architektai Algimantas ir
Vytautas Nasvyčiai), iš esmės atlikęs tokią pačią ideologinę funkciją
kaip ir kitų „broliškų“ respublikų sostinėse iškilę panašūs
reprezentaciniai objektai.
Didžiojo socialinio lūžio išvakarėse, paminklosaugos idėjų pakilimo
laikotarpiu, pasigirdo balsų, raginančių susimąstyti dėl sovietmečiu
nusistovėjusių Vilniaus urbanistinės plėtros tendencijų, dėl
beatodairiškų miesto istorinės dalies transformacijų, teisinamų neva
pažangos idealais. 1989 metais, suvokdamas, koks pavojus gresia
Šnipiškėms, architektūrologas Rimantas Buivydas rašė: „Tik iš
prisiminimų, negausių aprašų ir ikonografinės medžiagos galime
susidaryti vaizdą apie seniausią pietinę Šnipiškių dalį. Šiuo metu
tebeformuojamas centras dešiniajame Neries krante paneigė vietos
istorinę dvasią, išstūmė ne tik būtą užstatymą, bet ir pėdsako nepaliko
pagrindinės Šnipiškių gatvės (vėliau vadintos Ukmergės), taip pat su ja
susijusių kitų gatvių, skersgatvių tinklo. Šio centro suplanavimo
detalų projektą parengė architektai A. ir V.Nasvyčiai, kurie rėmėsi
konkursinio Vilniaus miesto užstatymo projekto idėjomis (autoriai - A.
Nasvytis, V.Brėdikis, V.Čekanauskas, 1964 m.) [...] Tada kažkodėl
galimas buvo tik toks sprendimas, todėl nuo šeštojo dešimtmečio ir
prasidėjo šioje Šnipiškių dalyje totalus visko griovimas, vadinamas
teritorijos ruošimu.“
Nepaisant visuomenės susirūpinimo paveldo reikalais, itin sustiprėjusio
nepriklausomybės išvakarėse, tolesnę šios miesto dalies raidą vistiek
nulėmė dar šeštajame dešimtmetyje kompartijos ideologų ir miesto
planuotojų nubrėžta dešiniojo Neries kranto vizija. Bet kokios
kritinės pastabos buvo atvirai ignoruojamos, tuo metu nukaltas net
niekinantis „senovės mylėtojų“ terminas, taikytas visiems, kurie mąsto
savarankiškai ir nepritaria istorinio miestovaizdžio drastiškoms
transformacijoms, agresyviai naujų aukštybinių statinių invazijai.
Taigi vartai sovietmečio modernybės dvasia dvelkiančiai „pažangos“
vizijai buvo kuo plačiausiai atverti. Užuot stabtelėję, susilaikę nuo
skubotų sprendimų ir susimąstę apie tolesnį šios miesto dalies likimą,
užuot pamėginę išsaugoti tai, kas dar ne visiškai sunaikinta, miesto
planuotojai pasuko priešinga kryptimi - galutinai išardė istorinę
Šnipiškių struktūrą, jau kiek anksčiau perskeltą plataus Konstitucijos
prospekto, į brangius priemiesčio žemės plotus nukrypo ir „miesto tėvų“,
ir nekilnojamojo turto rinkos „ryklių“ akys. Užsimota būtent čia
realizuoti pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių sostinės „pažangos“
viziją.
Konstitucijos prospekto aplinką nuspręsta paversti „antruoju Vilniaus
centru“. Šis procesas paspartėjo, prospekto prieigose iškilus masyviam
komercinės paskirties „Europos“ centrui ir sostinės savivaldybės
pastatui - šis kompleksas ženklino tolesnę šios miesto dalies
transformaciją, kuri bus galutinai baigta pastačius dar keliolika
plėtros planuose numatytų aukštybinių pastatų, ironiškai vadinamų
„zuokoraižiais“. Nors, esant dabartiniam daliniam užstatymui, sunku
nuspėti būsimą vietovės vaizdą, nekyla abejonių, kad dešinysis Neries
krantas taps naujuoju vizualiniu statybų ir nekilnojamojo turto plėtros
ženklu, pagal jį kada nors bus sprendžiama apie pirmųjų nepriklausomybės
dešimtmečių architektūrines, urbanistines (beje, ir finansines)
ambicijas. Dabartinio „Europos“ centro, kuriame sukoncentruota
prekyba, o ypač estetiniu požiūriu gerokai nykesnio savivaldybės
komplekso, negalima laikyti nei unikalių vizijų įsikūnijimu, nei
dideliais šiuolaikinės architektūros meniniais laimėjimais: abu
statiniai su niūriais šalia jų sparčiai kylančiais objektais dvelkia
senstelėjusia aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Vakarų architektūros
modernizmo dvasia. Nelabai guodžia ir mintis, kad Europos didmiesčiuose
panašių dangoraižių irgi apstu. Vis dėlto daugelyje Europos sostinių
istorinės miestų dalys nebuvo masiškai apjuostos standartiniais
modernistiniais aukštybiniais pastatais.
Beje, kaip teigia įžvalgesni architektūros estetikai (pavyzdžiui, anglų
filosofas Rogeris Scrutonas), daugelis šio meno suvokimo ir vertinimo
problemų kyla dėl to, kad technologinės inovacijos (naujos medžiagos,
mažesni jų gamybos kaštai, kitaip tariant, ekonominiai veiksniai)
įdiegiamos greičiau, negu įvyksta pokyčiai estetikos srityje. Todėl
esame priversti pakęsti, verčiami netgi žavėtis objektais, kurių
estetika, švelniai tariant, yra abejotina, kurie žeidžia išlavintą
grožio pojūtį, meninį skonį. Antai XX a. pradžioje meno kritikus ir
filosofus svaigino, regis, beribės technologinės stiklo galimybės.
Tikėtasi, kad stiklas iš esmės pakeis didmiesčių gatves, naujajai
architektūrai suteiks anksčiau neregėto žavesio. Naują šviesos
estetiką, kuri turėjo rastis kartu su stikline statyba, šlovino didysis
amerikiečių modernizmo klasikas Frankas Lloydas Wrightas. Senajame
kontinente nuostabią knygą estetinėms stiklo galioms atskleisti skyrė
vokiečių poetas ir meno filosofas Paulas Scheerbartas. Tačiau, kaip
neseniai „Financial Times“ rašė architektūros kritikas Edwinas
Heathcote'as, „Praėjus šimtmečiui stiklas nustojo stebinęs net ir
didžiosiose struktūrose. Jis greitai tapo nebaigtu XX a. fasadu.
Bauhausui priklausęs emigrantas Ludwigas Miesas van der Rohe įvykdė
revoliuciją komercinėje architektūroje [...], tačiau Mieso imituotojams
pritrūko jo įgūdžių, ambicijų, jam būdingo minimalizmo. Jų sukurtos
neryškios stiklo plokštės de facto tapo sprendimu, miestuose realizuotu
kiekviename žingsnyje. Stikliniai fasadai leido pagilinti grindų
plokštumas, apšviesti pastatų gilumą, atsirado ekonomiškos inžinerinės
stiklo sistemos, be to, jie moderniai atrodė. Visiškai stiklu dengtas
pastatas tapo vieninteliu variantu, stotele ties kiekviena parduotuve ir
kartais atrodo, kad tai vienintelis atsakymas, kokį pavyko sugalvoti.
Tačiau pasivaikščiojus po Londoną ar bet kurį kitą miestą iškart
atsiskleidžia estetinis skurdas - likimo ironija, kad taip baigėsi šios
medžiagos buvimas visur vienu metu. Esminiai argumentai, kuriais
pagrįstas visuotinis stiklo naudojimas, - tai, kad jis permatomas,
simbolizuoja prieinamumą, atrodo šiuolaikiškai, leidžia prasiskverbti
šviesai, yra darnus, - atrodo įtikinami. Tačiau stikliniai vestibiuliai
didžiųjų korporacijų būstinėse, priešingai nei įsivaizduojama, nedaro jų
nei permatomais, nei prieinamais. Stiklas gali būti aklinas ir didinti
susvetimėjimą. Jis įsileidžia žvilgsnį pro labai fiziškai suvokiamą
barjerą, esantį tarp žmogaus ir pasaulio, nuo kurio jis vizualiai
atskirtas“.
Kritiko nuomone, nesaikingas šios medžiagos ir ja pagrįstos estetikos
eksploatavimas pabrėžia atsiribojimą, išskaido dėmesį, didina
anonimiškumą, kelia nuobodulį, o plėtojant šiuolaikinių miestų vizualinę
išraišką viso to derėtų ypač vengti. Deja, šiandieninėje Lietuvoje
estetikos normas diktuoja ne architektūros tyrinėtojai ir
interpretatoriai, šią teisę nusavino naujųjų statybų investuotojai,
rangovai, nekilnojamojo turto rinkos ideologai, kurių siekis - kuo
ekonomiškiau ir pelningiau panaudoti kiekvieną brangios žemės metrą.
Nieko keista, kad „įsisavinant“ Vilniaus senamiesčio prieigas toliau
eksploatuojama naftalinu dvelkianti estetika, o pats naujų statybų
faktas pateikiamas kaip neabejotinas plėtros ir „pažangos“ rodiklis.
Kiek labiau stebina tai, kad net iš pažiūros išsilavinę ir pasaulio
matę žmonės pakliūna į šios atgyvenusios pseudoestetikos propaguotojų
pinkles, todėl ima šlovinti tariamo Vilniaus „atsinaujinimo“
tendencijas...
Kai 1940 metais Lietuva atgavo Vilnių, Mikalojus Vorobjovas, vienas
įžvalgiausių ir poetiškiausių šio kadaise itin savito miesto
architektūros tyrinėtojų, neslėpdamas nuoširdaus susižavėjimo sostinės
vaizdingumu, rašė: „Vilniaus architektūros kūrėjai - statydintojai,
t.y. didieji kunigaikščiai, magnatai ir dvasiškija, ir jų valią
vykdžiusieji statytojai - be abejo, giliai jautė skaistų aplinkinės
gamtos - Neries slėnio ir Panerio kalnų - grožį. Pati gamta čia turėjo
savo plastinį gymį, savo architektūrą. Žmogaus kuriamoji architektūra
čia buvo suderinta su gamta, praturtindama bei patikslindama pastarosios
paveikslą. Taip išaugo kultūrinis Vilniaus peizažas: nėra jame
dirbtinių formų, kurios prievarta žalotų natūralų gamtos landšaftą, bet
nėra ir chaotiško gamtos veržimosi į architektūros ansamblius - visur
regime retą harmoniją ir organišką abiejų pradų vienovę. Iš čia gimsta
toks subtilus architektūrinių formų sąskambis su gamtos gyvenimu. Iš
čia neišsemiamos Vilniaus grožio metamorfozės, įvairuojančios pagal
atmosferą, pagal šviesą iš dangaus skliauto“.
Ar ryžtųsi kas nors pakartoti tokius žodžius šiandien, dairydamasis po
anonimiškų beveidžių naujųjų statybų šunvotėmis nusėtas sostinės
panoramas?
Italų renesanso lopšyje Florencijoje, kai iš miesto centro per ponte
Vechio pereini į kitą Arno upės krantą ir užkopi į masyvaus kalno
viršukalnę, nuo Leonardo da Vincio vardo aikštės atsiveria įstabus
vaizdas į žemiau plytintį miestą. Apžvelgęs plačią istorinio miesto
panoramą, netrunki pastebėti, kad puikaus miestovaizdžio nedarko
aukštybiniai pastatai, kalnų ir miškų fone virš miesto iškilęs tik
impozantiškas Santa Maria del Fiore katedros - vienos didžiausių
krikščioniškų Europos bažnyčių - kupolas. Pasižvalgęs po Vilniaus
panoramą nuo Tauro kalno, deja, imi dar aiškiau suvokti, kaip klaikiai
sudarkytas ir toliau darkomas istorinio miesto - vieno iš Rytų Europos
renesanso centrų - vaizdas. Masyvių „Europos“ centro ir savivaldybės
statinių kompleksas, už kurio rikiuojasi naujos tamsintu stiklu dengtos
aukštybinės konstrukcijos, plieksdamos monotonija, anonimiškumu ir
susvetimėjimu, ryte praryja kadaise veržliai, dabar jau nedrąsiai
šaunančius aukštyn Šv.Rapolo bažnyčios bokštus - šiame pigių stiklo ir
gelžbetonio statinių fone jie atrodo kone apgailėtinai. Žvilgsniui
slystant tolyn, miestovaizdį atitveria būsimosios Nacionalinės galerijos
pašonėje dygstantys statiniai ir dar vienas masyvus svetimkūnis -
gremėzdiškas ir nykus „Vilniaus vartų“ siluetas...
Apie Vilnių kaip „atverstą knygą“, pasakojančią europinių architektūros
stilių raidos istoriją, su didžiuliu estetinių pojūčių ugdymo potencialu
Vorobjovas rašė prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai miestas buvo
pergyvenęs du šimtmečius trukusią carinės rusų imperijos okupaciją.
Tačiau per visą šį laiką imperinė administracija, po sukilimų
numalšinimo įnirtingai bandžiusi sunaikinti pavergtos tautos kolektyvinę
atmintį griaudama jos istorijos simbolius - nušlavė nuo žemės paviršiaus
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, pagal stačiatikių tradicijas
pertvarkė arba uždarė katalikų bažnyčias, - įvykdyti visų savo užmačių
taip ir neįstengė. Galutinai sunaikinti ir radikaliai pakeisti
istorinio Vilniaus miestovaizdžio nepasisekė ir per penkis sovietmečio
dešimtmečius, nors tokį norą išduoda ne vienas ano meto ideologų
urbanistinės rekonstrukcijos planas. Tikra likimo ironija, kad tai, ko
per pustrečio šimto metų nepajėgė padaryti keli okupaciniai svetimųjų
režimai, laisvės sąlygomis sėkmingai įgyvendina savas „nepriklausomas“
kapitalas, savi urbanistinės plėtros rangovai. Nuolanki ir tolesnei
urbanistinei „chirurgijai“ palanki visuomenės tyla rodo, kad per du
nepriklausomybės dešimtmečius kažkas esminga atsitiko su mūsų istorine
sąmone, o ką jau ir kalbėti apie niekados stipriai neišreikštą, bet
dabar jau visiškai besiatrofuojantį architektūros estetikos pojūtį. Nuo
to, ar pavyks juos pažadinti ir susieti ne tiek su ekonominiu, kiek su
estetiniu interesu, priklausys, kokius buvusio miestovaizdžio elementus
dar sugebėsime išsaugoti ateinančioms kartoms, kurios, tikėkimės,
išsklaidys vis labiau apimančią apatiją, abejingumą ir cinizmą.
Visuomenės socialinis neveiklumas savo ruožtu uždega žalią šviesą
plataus masto moralinei korupcijai. Apie tai vertėtų susimąstyti ir
tiems pilietinės visuomenės šaukliams, kurie mano, kad Lietuvos
postkomunistinėje kultūroje ryškėjančią vertybių krizę galima įveikti
vien politinio solidarumo akcijomis.